2016 m. gruodžio 26 d., pirmadienis

Šarpo Kalėdos


Bernardas Kronvelis

(Bernard Cornwell, gim. 1944-02-23 Anglijoje)





Šarpo Kalėdos



I dalis


Britų šaulys
Du šauliai slėpėsi lauko pakraštyje. Vienas iš jų, tamsiaplaukis vyras su randais nuvagotu veidu ir griežtomis akimis, atlaužė gaiduką, nusitaikė, bet beveik tuoj pat nuleido šautuvą.

- Toloka, tyliai pasakė.

Antrasis šaulys buvo kiek aukštesnis ir taip pat vilkėjo žalią išblukusią 95-tojo šaulių pulko uniformą, tik vietoj Beikerio šautuvo (v.p.: Napaleono karų metu, anglai pradėjo naudoti Beikerio konstrukcijos graižtvines muškietas, kurios šaudydavo toliau ir taikliau, nei tuo metu likusioje Europoje naudojamos įprastinės, tačiau kiek ilgiau būdavo užtaisomos. Šaulių kuopos paprastai išsisklaidydavo prieš glaudžias rikiuotes ir iki pagrindinių pajėgų susidūrimo, stengdavosi kuo daugiau padaryti žalos priešui: iššaudyti karininkus ir puskarininkius, artileristus, grenadierius ir t.t. Beikerio šautuvas leido tai padaryti nebaudžiamiems iš didesnio atstumo. Šauliai, tuo metu, kaip ir, pavyzdžiui, jėgeriai – buvo specialios paskirties daliniai) jis rankose laikė šiurpios išvaizdos septynvamzdį šautuvą, kurio kiekvienas vamzdis turėjo savo skiltuvą. Negana to, kad ginklas buvo baisus, tai jis dar turėjo ir galingą atatranką: kaip mulo kanopos spyris. Tačiau panašu, kad plačiapetis šaulys ją suvaldydavo.


- Nieko nebus, - atsiliepė kilsteldamas savo ginklą. – Reikia prisiartinti arčiau.

- Kai tik prisiartinsim, jie pabėgs – pasakė pirmasis.

- Dieve, na kur gi jiems bėgti? – atsiliepė antrasis, kuris žodžius ištarė su ryškiu airišku akcentu. – Tai juk laukas, ar ne? Jie gi niekur nedings.

- Tai ką? Paprasčiausiai prieiti ir nušauti?

- Jeigu norite, tai galite juos pasmaugti plikomis rankomis. Bet nušauti bus greičiau.


- Tada einam, - pasakė.

Vyrai atsistojo ir atsargiai nusėlino link trijų buivolų.

- Patai, o jie ant mūsų nepuls? – paklausė Šarpas.

- Tai jie gi kastruoti, sere, - pareiškė vyresnysis seržantas Patrikas Harperis. – Jie tokie pat drąsūs, kaip ir tos trys aklos pelytės.

- O man atrodo, kad pavojingi, - atsiliepė Šarpas. – Va, kokie ragai!

- Ragus tai turi, o štai veržlumo jau nebe, sere. Jie jau žemų natų nebepaima, jei mane supratote, - pasakė Harperis ir bedė pirštu į vieną iš jaučių. – Va, koks riebus, sere. Geras bus kepsnys!

Jautis žiūrėjo į vyrus ir visai nenujautė, kokia jo lemtis.

- Aš gi negaliu paprasčiausiai imti ir nušauti, - užprotestavo Šarpas.

- Sere, jūs gi Portugalijoje vien tik durtuvu nugalabijot begalę ožkų, - turėdamas galvoje anų laikų įsakymą viską naikinti savo kelyje, kad ant pėdų lipantiems prancūzams nieko ėdamo neliktų, ištarė Harperis. – Tai koks skirtumas?

- Aš nekenčiu ožkų!

- Tai juk Kalėdinė vakarienė, sere, - padrąsino Harperis savo vadą. – Kaip tik šiai progai geras rostbifas (v.p.: angl.: „roast beef“ – tradicinis jautienos kepsnys iš didelio jautienos gabalo kepamas uždaroje krosnyje, orkaitėje, pjaustomas griežinėliais), pudingas ir vynelis! Slyvų turim, vyno turim, sere, o tetrūksta tik mėsos ir lašinių.

- O lašinius iš kur imsi?

- Iš jaučio, aišku.

Harperis tai pasakė visai neslėpdamas kaimietiškos paniekos gimusiam dideliame mieste miesčioniui.

- Baltas ir švelnus, sere, ir šalia kepenų jo pilna. Tad, geriau, greičiau nušaukite tą nelaimingą gyvulį. Jam gi pačiam bus geriau.

Šarpas priartėjo prie jaučio. Pas šį akys buvo didelės, rudos ir jose atsispindėjo nuolankus nuobodulys.

- Negaliu, Patai.

- Tik vienas šūvis, sere. Įsivaizduokite, kad tai prancūzas.

Šarpas pakėlė šautuvą, atlenkė gaiduką ir nukreipė vamzdį tiesiai jaučiui į kaktą. Tuo tarpu jautis nenuleido nuo jo liūdnų ir ilgesio pilnų akių.

- Padaryk tai pats, - nuleisdamas šautuvą, ištarė Šarpas.

- Štai šituo? – Harperis rankose pakratė savo septynvamzdį. – Taigi jam visą galvą velniop nuneš!

- O mums galvos ir nereikia, - atsakė Šarpas. – Svarbiausia – kumpis ir taukai. Taip, kad imkis.

- Tai neteisinga, sere. Su tokiu šautuvu... Jis tinka varliaėdžiams (a.p.: bendrinė prancūzų pravardė) O štai gyvulių skerdimui, tai jau ne. Ir be to, aš mėgstu smegenis. Motušė visada juos kepdavo svieste ir jai juos pagaminti pavykdavo taip, kad net pirštelius aplaižysi. Kam gi taškyti smegenis per visą Ispaniją? Geriau jau iš paprasto šautuvo.

- Tada imk šautuvą, - pasiūlė Šarpas ir ištiesė jam savo šautuvą.

Harperis akimirkai metė į jį savo žvilgsnį, bet į rankas nepaėmė.

- Žinote, sere, - ištarė airių milžinas, - vakar kiek per daug maktelėjau. Matote, kaip rankos dreba? Geriau jau jūs, sere.

Šarpas dvejojo. Jo vaikinai jau mintyse kirto tikrą kalėdinę vakarienę: troškintą mėsą su tirštu padažu ir, persunktą brendžiu, slyvų pudingą.

- Ot tai  jau užėjo, a? – sumurmėjo. – Būtų prancūzas, nė akimirkai nesudvejočiau. Juk tai, viso labo - tik trenkta karvė.

- Jautis, sere.

- Koks skirtumas?

- Jaučio negalima pamelžti.

- Teisingai, - ištarė Šarpas ir vėl pakėlė šautuvą. – Stovėk ir nejudėk, - įsakė jaučiui žengdamas pusžingsnį taip, kad tarp vamzdžio galo ir tarp jaučio liūdnų akių šiurkštaus juodo kailio plėtmo, liko vos keli coliai. – Vieną kartą aš nušoviau tigrą, - pareiškė Šarpas.

- Puiku, sere, - be jokios smalsumo gaidos balse, ištarė Harperis. – Tai tada įsivaizduokite, kad tai tigras ir pribaikite.

Šarpas pasižiūrėjo į gyvulio akis. Tam, kad išvaduoti arklius iš nereikalingų kančių, majorui ne kartą teko juos pribaiginėti. Na ir kiškių, ir triušių, ir lapių, jis, savo laiku, nemažai nudobė. Tačiau šiandien ir čia - kažkodėl negalėjo spustelti nuleistuko. Tačiau nuo sunkių abejonių jį išgelbėjo jaunatviškas balsas sklindantis iš kito laukymės galo:

- Misteri Šarpai, sere! Misteri Šarpai!

Šarpas nuleido atlaužtą gaiduką į vietą, pasisuko ir pamatė vėliavnešį Čarlzą Nikolsą, kuris per pievą skuodė iš visų turimų jėgų. Nikolsas į Ispaniją atvyko visai neseniai ir visą laiką vaikščiojo įsitempęs, lyg bijotų netyčia praleisti kokias smagias kautynes.

- Ramiau, misteri Nikolsai, - ištarė Šarpas.

- Taip, sere, aišku, sere, - išrėkė Nikolsas, tačiau sulėtėti – net nepabandė.

- Pulkininkas Hoganas, sere, - ištratėjo prisiartinęs prie Šarpo. – Jis pageidauja matyti jus, sere. Sako, kad tai dėl varliaėdžių, sere. Kad mums reikia sustabdyti varliaėdžius, sere. Tučtuojau.

Šarpas pasikabino šautuvą ant peties.

- Mes šituo užsiimsime kiek vėliau, vyresnysis seržante, - ištarė.

- Taip, sere, būtinai.

Jautis nužvelgė nutolstančius žmones ir toliau ėmėsi savo žolės rupšnojimo.

- Jūs ketinote jį nušauti, sere? – pasiteiravo Šarpo įsiaudrinęs Nikolsas.

- O kaip tu manai? – perklausė Šarpas – Gal man jį reikėjo pasmaugti?

- O aš tai negalėčiau nušauti, - prisipažino Nikolsas. – Man būtų per daug gaila to jaučio. – Jis susižavėjimo kupinu žvilgsniu nužvelgė Šarpą ir Harperį. Velingtono armijoje juos gerbė ir jų bijojo. Juk Talaveroje būtent Šarpas ir Harperis iš prancūzų atėmė jų auksinį erelį, dalyvavo kruvinajame Badachoso šturme ir priešui užkirto atsitraukimo kelią, kai šis jau po jo sutriuškinimo prie Vitorijos, ketino nekliudomas atsitraukti. Nikolas iki šiol negalėjo patikėti, kad tarnauja su jais viename batalione (v.p.: nuo 1807 m. britų pėstininkų pulkas iš dviejų batalionų, batalionas iš 10 kuopų ir kuopa iš 87-100 karių. Skirtingai nuo likusios Europos bataliono sudėti pas britus visuose pulkuose buvo praktiškai tokia pati išskyrus gvardiją, kuri buvo sudaryta iš trijų pulkų po tris batalionus. Kuopos skyrėsi savo paskirtimi: pavyzdžiui grenadierių, šaulių ir t.t.). – Kaip manote, sere, mes kausimės?

- Tikiuosi, kad ne, - atsakė Šarpas.

- Ne, sere? – nusivylęs ištarė Nikolas.

- Po trijų dienų – Kalėdos, - pasakė Šarpas. Ar tau norisi žūti Kalėdų išvakarėse?

- Aš apie tai nepagalvojau, sere, - prisipažino Nikolsas.

Vėliavnešiui buvo septyniolika, o atrodė kaip keturiolikos. Milinė buvo svetima, panešiota. Motina prie jos prisiuvo auksines galiono juostas (v.p.: pranc. galon, vok.: alumen – šilkinis viršutinio aprėdo užsegimo horizontalus papuošimas) ir palenkė rankoves su geltonais apvadais, kad šios vaikinukui netrukdytų.

- Aš baiminausi, kad nepraleisčiau karo, - paaiškino Nikolsas Šarpui, kai praeitą savaitę atvyko į batalioną. – Karą praleisti – būtų didelė nesėkmė.

- O mano nuomone, tai žiauri sėkmė.

- Ne, sere! Kiekvienas žmogus turi vykdyti savo pareigą! – įsitikinusiu balsu pareiškė vaikinukas. Na taip, vaikinukas pareigą vykdė visomis pastangomis ir visai nesutrikdavo, kai veteranai šaipydavosi iš jo pastangų. Visiškai kaip koks šuniukas, pamanė Šarpas. Šlapia nosis, į viršų užriesta uodega ir visada pasiruošęs priešui parodyti savo pieninius dantis. Bet tik ne per Kalėdas, mąstė Šarpas. Tik ne per Kalėdas. Jis tikėjosi, kad Hoganas apsiriko ir jokių varliaėdžių nėra nė kvapo. Kalėdos netinkamas metas mirti.


***


- Gali būti, kad pavyks išvengti, - pareiškė pulkininkas Hoganas ir kurtinančiai nusičiaudėjo.

Po to gigantiško dydžio raudona nosine išsivalė nosį ir nuo žemėlapio nupūtė uostomo tabako trupinius. – Gali būti, kad pranešimas nepasitvirtins, Ričardai. Gal tai tiesiog gandai. Tai kaip, jautį nušovei?

- Niekaip negaliu susiruošti, sere. Beje, o kaip jūs apie tai sužinojote?

- Kaip ten bebūtų, bet aš pas Perą vadovauju žvalgybai, - išdidžiai atsakė Hoganas, - ir žinau viską. Arba beveik viską. Ko aš nežinau, Ričardai, tai kokį kelią varliaėdžiai pasirinks. Todėl man teks išstatyti postus ant abiejų kelių: ispanus ant rytinio, o tave su tavo bernais – ant vakarinio. Štai žiūrėk.

Pulkininkas bedė pirštu į žemėlapį, o virš jo pasilenkęs Šarpas prie pažymėtų prancūzų pozicijų pamatė mažytę „varnelę“ ir prierašą „Iratija“, kuris buvo parašytas plačia Hogano rašysena.

- Tau tenai patiks, - pažadėjo Hoganas. – Visiškai niekam tikusi vieta, Ričardai. Lūšnos ir skurdas. Tai viskas kas buvo ir bus per amžių amžius. Gera vieta sutikti Kalėdoms.

Taip. Visai gali būti, kad prancūzai ir sumastys keliauti per šią perėją. Po Velingtono pergalės prie Vitorijos, Napoleono kariai buvo išstumti iš Ispanijos, tačiau sauja prancūzų vis dar laikėsi įsitvirtinusi pietinio pasienio fortuose. Hogano šnipai pranešė, kad Okagovijos forto įgula nori prasimušti į Prancūziją. Tikėdamiesi, kad priešas per šventes bus persiėdęs ir persigėręs, o todėl visai bus nepajėgus kautis, jie rengėsi išžygiuoti per Kalėdas. Tačiau apie tai sužinojęs Hoganas nusprendė surengti spąstus ant abiejų kelių, kuriais galėjo pasinaudoti bėgliai.

Pirmasis kelias, rytinis, buvo gerokai patogesnis ir vedė per negilų slėnį tiesiai į Prancūziją. Hoganas manė, kad būtent šį kelią prancūzai ir pasirinks. Tačiau buvo ir vakarinis kelias: siauras, status ir nelygus. Jį taip pat reikėjo uždaryti. O tai reiškė, kad Velso princo savanoriams, Šarpo pulkui, reikės ropštis kalvomis ir praleisti Kalėdas vietovėje, kur nieko, išskyrus lūšnas ir skurdą, nėra. Iratijoje (v.p.: kalnuota ir miškinga vietovė Ispanijos Navaros šiaurėje).

- Okagovijos forte daugiau kaip tūkstantis galvų, - ištarė Hoganas. – Ir mes nenorim, kad Boni (v.p.: Bonaparto trumpinys. Buvo naudojama kaip paniekinanti pravardė) juos atgautų. Sustabdyk, juos, Ričardai.

- Jei jie keliaus vakariniu keliu, sere.

- O tai jau kažin, - įsitikinęs pareiškė Hoganas. – Bet, jei vis dėl to tai atsitiktų, sustabdyk juos. Nušauk man Kalėdoms porą varliaėdžių, Ričardai. Tu juk tam ir tarnauji armijoje, teisingai? Tam, kad žudyti varliaėdžius. Eik ir vykdyk... Ir, kad po valandos, jūsų čia nė kvapo neliktų.

Tiesą sakant, Šarpas į armiją užsiverbavo visai ne tam, kad žudytų varliaėdžius. Jis kariu tapo todėl, kad buvo alkanas ir slapstėsi nuo konsteblių. O tas, kas paima karališkąjį šilingą ir užsitempia karališkąjį mundurą, įstatymo sargai nebebaisūs. Štai taip, eilinis Šarpas, ir papuolė į 33-iąjį pulką, su kuriuo žygiavo ir kariavo Flandijoje ir Indijoje. Na, o prie Asajos, kruviname mūšyje tarp dviejų upių, kur nedidelė britų armija privertė bėgti nesuskaičiuojamą indų kariauną, Šarpas tapo karininku. Nuo tos akimirkos jau praėjo daugiau kaip dešimt metų, iš kurių jis didžiumą laiko praleido Portugalijoje ir Ispanijoje, kautynėse su prancūzais. Tik, kad dabar jis kovojo vilkėdamas tamsiai žalią šaulių uniformą ir dėl keistos likimo ironijos, dabar komandavo raudonųjų mundurų batalionui. Batalionui, kuris anksčiau buvo vadinamas Pietiniu Eseksu, o dabar Velso princo savanorių batalionu. Na ir kaip ten bebūtų, tačiau šį pilką ryta vyrus galėjai įtarti kuom tik nori, tačiau tik ne noru judėti nežinia kur. Čia pakankamai buvo gera stovyklauti - vieta buvo patogi, o vietinės merginos buvo nuostabios. Niekam nesinorėjo staiga kilti ir tokią šaltą ispanišką žiemą kažkur judėti. Aišku, kad karių nepasitenkinimo Šarpas domėn net neėmė. Jei jau užsiverbavai į armiją – patogumus užmiršk.

Jurgis III
Po valandos jie iškeliavo. Iš miestelio išėjo 422 žmonės į rytus ir nusileido į slėnį. Lietus pliaupė kaip iš kibiro. Vanduo užpildė siaurus šalia kelio einančius kanalus ir vagas, kurias išmušė vežamos sunkieji pabūklai. Iš visos armijos, žygiavo tik jie. Iš visos armijos, vienintelis Šarpo pulkas žingsniavo į priekį, kad uždengtų landą tarp aukštų kalnų ir sustabdytų bėgančius prancūzus. Ne, Šarpas netikėjo, kad per šias Kalėdas jam teks kautis. Net Hoganas nežinojo kur pasuks prancūzai ir visai gali būti, kad jie pasirinks kitą kelią – pagrindinį, o Šarpo priekyje laukia tik šis tolimas kelias ir šaltos Kalėdos. Na, bet jei karalius Jurgis (v.p.: George III. 1738-1820 m.) pageidauja, kad Šarpas būtų Iratijoje, tai ką gi – jis ten ir bus. Ir tepadeda Dievas varliaėdžiams, jei jie vis tik pasirinks rytinį kelią.


***


Pulkininkas Žanas Giudenas žiūrėjo kaip nuleidžiama trispalvė vėliava. Okagovijos fortas, kuriam jis vadovavo ketverius metus, reikėjo palikti ir tai buvo ganėtinai nelengva. Dar vienas pralaimėjimas. Visas pulkininko gyvenimas jau tapo ištisa pralaimėjimų virtine.

Netgi pats fortas buvo niekas kitas, kaip pralaimėjimas. Giudenas puikiai žinojo, kad jis nieko nesaugo. Tiesa, fortas stovėjo šalia kelio į Prancūziją ant vyraujančios aukštumos. Tačiau šis kelias niekada nebuvo naudojamas krovinių pervežimui į Prancūziją. Čia netgi niekada nepasirodė partizanai, kurie kitoms Ispanijoje esančioms prancūzų įguloms, buvo kaip skaudi rakštis.

Giudenas, ne kartą ir ne du, bandė atkreipti vadovybės dėmesį į šį faktą, tačiau Paryžiuje sėdintiems funkcionieriams, tai tebuvo tik eilinis taškelis Ispanijos žemėlapyje, tad įsakymo atsitraukti taip ir nebuvo. Tačiau, štai pagaliau biurokratai prisiminė Okagovijos fortą ir pagaliau nusprendė, kad tūkstantis karių bus naudingesni kovose už tėvynę, o ne niekam nereikalingo forto gynyboje.

Prancūzų dragūnas
Ir štai dabar šitas tūkstantis karių ruošėsi atsitraukimui. Trys šimtai buvo tiesioginiame Giudeno pavaldume, kaip forto įgula, o kiti – pabėgėliai, kuriuos likimas nubloškė į Okagovijos fortą po sutriuškinimo prie Vitorijos. Tarp jų buvo ir dragūnų, tačiau daugiausia tai 75-tojo pėstininkų pulko likučiai. Prižiūrimi savo karštakošio vado – pulkininko Kelo, jie rikiavosi kieme prie savo "Erelio". Už 75-tojo, tarp vežimų grūdosi moterys ir vaikai.

- Moterys! – Kelas, sėdėdamas ant arklio, prisiartino prie Giudeno. – Aš maniau, jog sutikote palikti moteris.

- Nesutikau, - trumpai atsakė Giudenas.

Kelas ironiškai prunkštelėjo ir metė piktą žvilgsnį į verkiančias moteris. Tai buvo forto įgulos karių žmonos ir draugės. Beveik pusė iš jų – vaikai ir net kūdikiai ant motinų rankų.

- Tai juk ispanės! – iškošė Kelas.

- Ne visos, - paprieštaravo Giudenas. – Yra ir prancūzių.

- Prancūzės ar ispanės, bet vis tiek jos mus stabdys, - bandė įrodinėti Kelas. – Sėkmės paslaptis, Giudenai, veržlume. Akiplėšiškumas ir greitis – tai sėkmės ir saugumo garantas! Mes su savimi negalime imti moterų ir vaikų!

- Jei juos paliksime, tai juos užmuš, - atsakė giudenas.

- Tai karas, Giudenai, karas! – pareiškė Kelas. – Kare silpnieji žūsta.

- Mes – prancūzų kariai, - nukirto Gudenas, - ir mes nepaliekame moterų ir vaikų pražūčiai. Jie eis su mumis.

Giudenas žinojo, kad visi jie – kariai, moterys, vaikai – dėl tokio sprendimo gali žūti. Taip, galima šias ispanes, kurios susirado sau prancūzus vyrus ir, kurios, pagimdė „pusprancūzius“ mesti.  Tačiau ispanų partizanai jas ras, paskelbs išdavikėmis, o po to nukankins ir nužudys. Ne, manė Giudenas, aš taip negaliu pasielgti.

- Na, o be to, Marija laukiasi, - pridūrė jis į vežimą su amunicija. Vežime, susukta į pilkus kareiviškus apklotus, gulėjo moteris.

- Man tas pats. Ji gali būti nors Mergelė Marija! – paprieštaravo Kelas. - Mes negalime imti vaikų ir moterų!

Kelas matė, kad jo žodžiai visiškai neveikia žilaplaukio pulkininko Giudeno. Senio užsispyrimas jį užpykino.

- Dieve mano, Giudenai, nenuostabu, kad jus vadina nevykėliu!

- Jūs per daug sau leidžiate, - ištarė Giudenas. Visas jo pranašumas prieš Kelą buvo tik tas, kad pulkininku jis buvo gerokai ilgiau nei šis karįtakošis pėstininkas.

- Per daug sau leidžiu? – Kelas paniekinančiai nusispjovė. – Tačiau aš daugiau jaudinuosi dėl Prancūzijos, nei dėl kelių šniurkščiančių bobų. Prarasi mano Erelį, Giudenai, - jis mostelėjo į vėliavą, kuri plazdėjo po erelio formos antgaliu, - stosi prieš tribunolą.

Giudenas net nemanė atsakyti, o paprasčiausiai pasuko arklį link vartų. Jį staiga apėmė liūdesys. „Kelas teisus, - pamanė jis, - aš tikras nevykėlis“.

Tai prasidėjo dar Indijoje – 13-lika metų atgal – po Seringapatamo žlugimo. Nuo to laiko jam nesisekė. Jam nekėlė laipsnio, o nesėkmės, viena po kitos, jį persekiojo iki tol, kol jis netapo niekam nereikalingo forto vadu šioje liūdnoje dykynėje. Ar jiems pasiseks atsitraukti? Tai būtų nemenka pergalė. Ypač jei jis per Pirėnus sugebėtų  pernešti pulkininko Kelo erelį. Bet ar „Erelis“ gali būti brangesnis už vaikų ir moterų gyvybes?

Giudenas šyptelėjo savo seržantui.

- Atidaryk vartus. Kaip tik mes išeisime – padek dagčius.

- O moterys, sere? – nerimastingai paklausė seržantas. – Jos kartu?

- Kartu, Pjerai.

Dragūnai fortą paliko pirmieji. Temo. Tikėdamasis iki tyro palikti visus partizanus toli užnugaryje, Giudenas susiruošė žygiuoti visą naktį. Iki tol ispanai beveik jo netrukdė. Bet dabar, kai prancūzai pralaiminėjo, partizanai, tarsi maitvanagiai, kuriuos vilioja dvėselienos smarvė, sukiojosi aplink visus išlikusius prancūzų įtvirtinimus.

Giudenas paleido gandą, kad jis ketina išvesti įgulą į pagalbą Pamplonoje apgultiems prancūzams ir tikėjosi, kad partizanai nekreips dėmesio į šiaurėn vedantį kelią. Tačiau nebuvo pilnai įsitikinęs, kad nedidelė gudrybė suveiks.

Jis daugiau pasikliovė tamsa ir tikėjosi dievo pagalbos, kad jis padės visiems tiems vyrams ir moterims, kurios, kitokiu atveju, bus pasmerktos lėtiems kankinimams ir skausmingai mirčiai. Kai kurias sudegins gyvas, nuo kai kurių nudirs odą, o kai kurias... Ne, neįmanoma apie tai galvoti. Tai nebuvo karas tikrąja to žodžio, kaip jį suprato Giudenas, prasme, o tai buvo skerdykla. O labiausiai Giudeną liūdino tai, kad partizanai, viso labo, tokiu būdu, tik tokiu būdu atsako į tuos žvėriškumus, kuriuos išdarinėjo prancūzai.

Napoleono erelis (be dalinio numerio)
Pėstininkai išeidinėjo pro vartus; virš galvų blyksėjo Erelis. Moterys ėjo paskui. Giudenas pasiliko pasižiūrėti, kaip seržantas uždegs dagčius, o po to paragino arklį ir paskubėjo tolyn nuo pasmerkto forto. Už pusmylės jis stabtelėjo ir pasisuko pasižiūrėti, kaip ugnis pasieks amunicijos sandėlį.

Naktyje staiga sužaižaravo pliūptelėjusi liepsna ir po akimirkos sprogimo garsas pasiekė ausis. Liepsna ir dūmai pakilo virš forto likučių, o sunkūs pabūklai išlėkė iš savo įtvirtinimų. „Ir vėl nesėkmė“, - žiūrėdamas į liepsnos siutulį, pamanė Giudenas.

- Jei mano „Erelis“ pradings, - pasakė pulkininkas Kelas, - jūs būsite kaltas, Giudenai.

- Melsimės, kad anglai nepastotų kelio, - atsiliepė Giudenas.

Fortas pavirto į akmenų krūvą, tarp kurių žaižaravo smulki liepsnų blyksniai.

- Mane daugiau jaudina partizanai, o ne anglai, - vyptelėjo Kelas. – Jei anglų kariai stovi ant kelio, generolas Pikaras juos pasieks iš užnugario. Jie bus apsupti ir pasmerkti.

Planas toks ir buvo. Armija, kuriai vadovavo generolas Pikaras, judėjo į pietus iš Sen-Dženo Pjed de Porto.  Generolas ruošėsi pakilti Prancūzijos Pirėnų šlaitu, kad įsitikintų, jog pasienio slėnis atviras Giudeno žmonėms. Reikėjo tik sėkmingai įveikti 40 kilometrų vingiuoto kelio iki tarpeklio, kur jų laukė generolas.

"Iratija" vadinamoje skurdžioje kalnų vietovėje.


***


- Galėjo būti ir blogiau, - pasakė Šarpas.

Ir iš tikrųjų, vakaro prietemoje, Iratija atrodė gana vaizdžiai: kaimelis iš keletos akmeninių namukų su samanomis apaugusiais žaliais stogais, kurie beveik nesiskyrė nuo lūšnų, buvo saugiai išsidėstęs tarp dviejų sraunių kalnų upelių. Kaimelio centre stovėjo visiškai mažutė bažnytėlė ir didelė smuklė – „Kasa Alta“ – prieglauda žmonėms, kurie keliauja per kalnus.

- Bet aš vis tiek nesuprantu, kaip čia galima užsinorėti gyventi, - pridūrė majoras.
Ričardas Šarpas (kadras iš filmo)



- Čia gyvena piemenys, - atsiliepė kapitonas Piteris d‘Alembordas.

- O kaip, piemenys! Puikia dera su Kalėdomis, - atsiliepė Šarpas. Aš, man atrodo, kažką pamenu apie piemenis. Piemenys ir žyniuoniai, taip?

- Tikrai taip, sere. – atsakė d‘Alembordas. Jis iki šiol niekaip negalėjo priprasti prie tos minties, kad Šarpas, jei neimti galvon jo sėdėjimo Indijos kalėjime, kur jis išmoko skaityti ir rašyti, o po to šio bei to ką suspėjo „nugriebti“ tarnyboje, negavo visiškai jokio išsilavinimo.

- Prieglaudoje mums kartais skaitydavo kalėdines pasakas, - atsiminė Šarpas. – didelis ir storas šventikas su juokingais bakenbardais. Šiek tiek panašus į tą seržantą, kurį prie Salamankos suplėšė patrankos sviedinys. Mes turėjome sėdėti ir klausytis, o jei pradėdavome žiovauti, tai tas išgama nušokdavo nuo scenos ir mus mušdavo per veidą šventu raštu. Dar prieš akimirką būdavo visiška dangaus idilija, o po sekundės tu jau skrisdavai ant žemės su ištinusia ausimi.

- Užtat jūs išmokote biblines istorijas.

- Ką aš iš tikro išmokau, - visai džiaugsmingai atsakė Šarpas, - tai pjaustyti gerkles ir kapšus nuo diržų. Ką ir bekalbėti – naudingos pamokos, Deili. O biblines istorijas aš išmokau jau Indijoje. Ten tarnavau su škotų pulkininku, kuris į mane ir sukišo visą Bibliją, - Šarpas nusišypsojo savo atsiminimams.

Jis ėjo į šiaurę, aukštyn keliu, kuris vedė per Iratiją link netolimos sienos su Prancūzija. Jis jau rado vietą šiek tiek piečiau nuo kaimo, kur batalionas galėjo sutikti atsitraukiančius prancūzus, o dabar norėjo galutinai įsitikinti, kad varliaėdžiai neprisėlins iš užnugario.

- Na ir kaip jums Indija? – paklausė d‘Alembordas.

Kapitonas d'Alembordas ir majoras Šarpas (kadras iš kino filmo)
- Ten kiek karštoka, - atsakė Šarpas, - na ir valgis gali išversi vidurius greičiau, nei muškietos kulka. Bet Indijoje man patiko. Ten aš tarnavau su pačiu geriausiu pulkininku iš visų, kokius tik teko sutikti.

- Su škotu? – paklausė d‘Alembordas.

- Ne, ne su Mak Kendlizu, - nusijuokė Šarpas. – Jis, aišku, buvo šaunus vyras, bet amžinai nerimaudavo dėl menkniekių, o su savo trenkta Biblija,  tai tiesiog įvarydavo į neviltį. Ne, tas žmogus buvo varliaėdis. Tai ilga istorija, Deili. Kažin ar ji tau bus įdomi, bet Indijoje man kurį laiką teko tarnauti ir pas priešą. Toks tada buvo planas ir sumanymas.

- Sumanymas? – perklausė d‘Alembordas.

- Aukščiausiuose sluoksniuose, - atsiliepė Šarpas. – Tokiu būdu aš tapau pulkininko Giudeno pavaldiniu. Šis pulkininkas manimi rūpinosi ir net norėjo, kad aš kartu su juos išvykčiau į Prancūziją. Ir negaliu pasakyti, jog manęs šis pasiūlymas negundė.

- Tiesa?

- Giudenas buvo geras žmogus. Bet tai buvo labai seniai, Deli, labai seniai.

Tai reiškė, kad pats jis daugiau nieko nepasakys. D‘Alembordas visai nebuvo nieko prieš išklausyti istorijos apie pulkininką Giudeną, bet jis jau puikiausiai žinojo, kad jei pulkininkas Šarpas pasakė jog tai buvo labai seniai – daugiau nebepasakys nieko. Jam ne kartą teko regėti, kaip Šarpo bandė klausinėti apie visas prancūzų Erelio prie Talaveros paėmimo smulkmenas. Tačiau Šarpas tik gūžteldavo pečiais ir sakydavo, kad bet kuris galėjo tai padaryti pats. Jog tai paprasčiausia sėkmė, o jis tik reikiamu laiku atsidūrė reikiamoje vietoje: taip tas „daiktelis“ ir surado naująjį šeimininką. Nė velnio, pagalvojo d‘Alembordas. Šarpas paprasčiausiai geriausias karys, kurį jis žino ir turėjo garbės pažinoti.

Šarpas sustojo ir iš žalio švarko kišenės išsitraukė žiūroną. Prie šio monokuliaro futliaro buvo pritvirtinta paauksuota dramblio kaulo plokštelė, o ant jos prancūziškas užrašas: „Žosefui, Ispanijos ir Abiejų Indijų karaliui, nuo jo brolio Prancūzijos imperatoriaus Napoleono“. Tai dar viena istorija, kurios jis niekam nepapasakos. Šarpas brangų žiūroną nukreipė į šiaurę ir ėmėsi tyrinėti ūkanotas kalvas esančias anapus sienos. Jis matė uolas, žemaūgius medelius ir blyksinčias sidabrines sroves, kurios krito iš nemenko aukščio. O virš viso to stūksojo kalnų smaigaliai. Šalta, drėgna ir rūsti žemė, galvojo jis – visai ne ta vieta, kur derėtų per Kalėdas siųsti karius.

- Varliaėdžių nesimato, - patenkintas ištarė Šarpas ir jau ruošėsi nuleisti žiūroną, kai staiga pamatė kažkokį judėjimą pačiame tarpeklyje, kuriame slėpėsi kelias. Šarpas sulaikė kvėpavimą ir įsistebeilijo į siaurą plyšį.

- Kas ten? – paklausė Deilas.

D‘Alembordas pažvelgė per monoklį ir nešvankiai nusikeikė.

- Visa brigada, sere. (v.p.: Napoleoniška 1805 m. brigada, tai du pulkai, pulkas iš 3 batalionų, divizija iš dviejų brigadų – priklausomai nuo laikmečio ir kariuomenės struktūros sudėtis. Galėjo varijuoti - pavyzdžiui: šveicarų legionas – 4 pulkai iš 11 batalionų; imperatoriškosios gvardijos pulkas – iš dviejų batalionų ir t.t.; Pavyzdžiui kavalerijos pulkas – iš 4 eskadronų)

- Kuri, beje, juda visai ne į tą pusę, - pasakė Šarpas. Be žiūrono jis priešų nematė, bet galėjo bandyti spėti, ką jie ruošiasi veikti. Forto įgula turėjo ateiti šiuo keliu ir prancūzų brigada atėjo įsitikinti, jog kelias laisvas.
Anglų šaulių skyrius arba nesukomplektuotas būrys



- Jie šiandien nežygiuos, - pasakė Šarpas. Saulė jau nusileido vakaruose už kalnų viršūnių ir jau temo.

- Bet rytoj jie bus čia, - susijaudinęs ištarė d‘Alembordas.

- Teisingai, rytoj. Per pačias Kūčias, - ištarė Šarpas.

- Ko tai jų daugoka, - burbtelėjo d‘Alembordas.

- Tiesa, - atsiliepė Šarpas. Jis vėl išsitraukė žiūroną ir ėmėsi žvalgytis į besiartinančius prancūzus. – Jokios kavalerijos, jokios artilerijos – tik pėstininkai.

Jis dar ilgokai stebeilijosi į tamsos gaubiamą tolį, kad įsitikintų, jog iš tikrųjų prancūzai neturi nei raitelių, nei pabūklų.

- Statinės, - netikėtai ištarė Šarpas. – Statinių, štai ko mums reikia!

- Statinių, sere? – d‘Alembordas nužvelgė Šarpą taip, tarsi šiam ką tik būtų susisukęs protas.

- Iratijos smuklėje, Deili, turi būti statinių. Aš noriu, kad šiandien vakare jos būtų čia. Visos iki paskutinės.

Vakare todėl, kad jau rytoj priešai bus ir priekyje ir už nugaros, o Šarpui reikės išlaikyti kelią savo rankose ir laimėti kovą. Kalėdų išvakarėse.


***




Generolas Maksimilijonas Pikaras buvo labai nepatenkintas. Jo brigada vėlavo. Jis manė, kad Iratijoje bus pusiaudienį, bet žmonės vilkosi taip, tarsi visi jie būtų šlubuojančios ožkos. Prieblandoje jiems reikėjo pereiti slėnį su stačia įkalne ir pakilti ant stačios kalvos. Taip, kad jis nubaudė juos įsakęs įkurdinti stovyklą tiesiai šiame slėnyje.

Jis žinojo, kad kariai už tai jo nekenčia, bet jis jiems tai leido. Dauguma buvo naujokėliai, kuriuos reikėjo grūdinti. Naktis tarp šaltų uolų puikiai tam pasitarnaus.

Laužams čia tiko tik žemaūgiai medeliai, kurie augo uolų plyšiuose ir buvo pabalę nuo pirmojo sniego. Tačiau naujokai neturėjo jokio supratimo, kaip uždegti šlapią ir šiurkščią medieną, tad jų kančios tęsėsi. Valgyti jie tegalėjo tik sueižėjusią duoną, tačiau upelis jiems teikė patį švariausią ir šalčiausią vandenį.

- Dar dvi savaitės ir jis užšals, - ištarė Pikaras.

- Čia lygiai taip pat blogai, kaip ir Rusijoje, - sutiko jo štabo viršininkas Santonas.

- Blogiau kaip Rusijoje, negali būti, - atsakė Pikaras. Nors tiesą sakant, rusiškoji kompanija jam netgi patiko. Jis buvo iš to kelių žmonių, kurie darė viską taip kaip reikia. Jis buvo pratęs prie sėkmės. Ne taip, kaip pulkininkas Giudenas, kurio karius jis rengėsi išgelbėti.

- Giudenas visiškai niekam tikęs, - pasakė Pikaras.

- Man jo neteko sutikti.

- Tikiuosi, kad rytoj susitiksite. Bet žinant Giudeną, galima tuo abejoti. Jis amžinai viską supainioja, – Pikaras pasilenkė prie laužo ir prisidegė pypkę.

- Aš stebėjau jo nuopuolį. Jis buvo daug žadantis karininkas, bet po Indijos... – Pikaras gūžtelėjo pečiais. – Nevykėlis jis, štai kas jis. O tau žinomas Imperatorius tikėjimas sėkme. Jis mano, kad tik ji kariui ir reikalinga.

- Sėkmė gali ir grįžti, - pastebėjo Santonas.

- Ne pas Giudeną, - atsiliepė Pikaras. – Šis žmogus pasmerktas. Jei prie jo bebūtų prisijungęs 75-tasis, tai mes jį ir paliktume pūti Ispnaijoje.

Santonas pažvelgė į tamsią pietinę kalvą.

- Tikėkimės, kad anglai jo ten nelaukia.

Pikaras šyptelėjo.

- Tegu. Ką jie ten gali pasiųsti? Vieną batalioną? Manai, kad mus tai sustabdys? Mes išstatysime grenadierius, kad jie sau nusišautų rostbifą pusryčiams. O po to užsiimsipe pačia Iratija. Kas ten?

- Nieko, - atsakė Santonas. – Keletas piemenų.

- Aviena ir piemenys Kalėdoms, - ištarė Pikaras. – Paskutinis Ispanijos prieskonis, a?

Generolas net šyptelėjo. Jam Iratija galėjo būti pačiu niekingiausiu kaimu, bet kaimu, kuris priklausė priešams. O tai reiškė plėšimą. Pikarui netgi norėjosi, kad kaimas priešintūsi: tada jis tiesiog patikrintų mūšyje savo naujokėlius. Tai tik gatvių vaikigaliai, kurie per daug jauni netgi tam, kad jiems reikėtų skustis. Jie turėjo pajusti kraujo skonį prieš tai, kai Velingtono armija įžengs į Prancūzų žemę. Pikaras manė, jog davus tokiems vaikėzams pasmuguriauti pergalės vaisių, tada jie jų sieks visomis savo išgalėmis.

Tačiau didžiausia problema buvo pulkininkas Giudenas. Jis pripratęs prie nesėkmių ir pralaimėjimų, o Pikaras – laimėtojas – toks pat žemaūgis kaip ir Imperatorius ir toks pat negailestingas. Ištikimas Prancūzijos karys. Jis savo brigadą išvedė iš Rusijos. Jo būrys išliko ir sugebėjo išvengti kazokų persekiojimų, kurie netikėtai buvo jį aptikę.

Išauš rytas ir jis bet kam, kas bandys pastoti kelią, parodys kaip moka kautis rusiškosios kompanijos veteranas. Jis juos privers ilgam atsiminti šias Kalėdas – kruvinąsias Kalėdas rūsčioje vietovėje, aukštai kalnuose. Juk jis – generolas Pikaras ir jis - neatsitrauks.


***


- Kariauti per Kalėdas, kažkaip neteisinga, - pasakė Šarpas.

- Kalėdos rytoj, sere, - tarsi šiandien mūšis būtų priimtinas, paprieštaravo Harperis.

- Jei šiandieną teks kautis, prižiūrėk berniūkštį Nikolasą. Aš nenoriu prarasti dar vieno vėliavnešio, - atsiliepė Šarpas.

- Taip, jis nuostabus vaikis, - pasakė Harperis. – Aš būtinai jį prižiūrėsiu.

Vėliavnešys Nikolasas stovėjo centrinėje Šarpo linijoje po dviguba pulko vėliava. Velso princo savanoriai užėmė poziciją likus 50 metrų nuo pasienio, kurį žymėjo tik sukrautų akmenų piramidės. Tai buvo pakankamas atstumas, kad per kalvos keterą, artėjantys prancūzai jų nepastebėtų. Už jų, Ispanijoje, tarpeklis lengvu nuolydžiu leidosi į kaimelį, o nuo prieš batalioną esančios keteros, jis staigiai leidosi žemyn. Kelias buvo vingiuotas ir priešai turėjo išlysti tiesiai ant Šarpo muškietų.

- Tai bus tas pats, kaip šaudyti į spąstus pakliuvusias žiurkes, - patenkintas pasakė Harperis.

Taip turėjo būti, tačiau priešas taip pat galėjo padaryti nemenkų nemalonumų. Būtent todėl Šarpas savo batalioną laikė prie sienos, o keliui ginti pietuose, buvo palikęs tik nedidelį postą.
Britų pėstininkai



Posto vadovavo kapitonas Smitas. Jei beatsitraukianti prancūzų įgula pasirodytų,  jis turėjo Šarpą perspėti. Bet ką Šarpas tada darys?  Jei jis įsakys išžygiuoti į pietus, prancūzų brigada pasikels į kalną ir atakuos jį iš užnugario. Tuo tarpu, jei jis liks stovėti – atsitraukiantieji atsidurs kaime už jo. Beliko tikėtis tik, kad atsitraukiantys prancūzai vėluos – šiandien neateis.

Priekyje, kol kas, buvo ramu. Prancūzų, kurie įkūrė stovyklą anapus esančiame slėnyje – nesimatė. Ten jiems dabar turėtų būti labai šalta. Šalta, baisu, drėgna ir nejauku, kai tuo tarpus Šarpo kariai naktį praleido beveik su visais patogumais, kokie tik įmanomi šioje skurdžioje vietovėje. Žinoma, išskyrus sargybinius, visi kariai nakvojo prišildytuose mažuose Iratijos namukuose ir visai padoriai papusryčiavo sūdyta jautiena ir duona.

Šarpas mindžikavo nuo kojos ant kojos ir papūtė sušalusius pirštus. Kada gi tie prancūzai pasirodys?  Ne tai, kad jis labai skubėjo su jais susitikti, bet kuo ilgiau jie vėlavo, tuo didesnė buvo tikimybė, kad jam ant šio kelio teks praleisti visą dieną. Jis juto, kad kariams norėjosi kuo greičiau baigti su šiuo kruvinu reikalu. Kruvinu prancūzams, kuriems Šarpas paspendė spąstus.

Anapus sienos kelias vingiavo ir nėrė į nedidelę daubą, kuri pamažėle susiliejo su slėniu, kuriame nakvojo prancūzai. Štai toje dauboje, kur aušra tik trumpam šmėstelėjo, stovėjo 21 vyno statinė. Statinės buvo sugrupuotos po tris ir užtvėrė prancūzams kelia.

Uolose virš statinių priešo laukė 15 šaulių.  Prancūzai šaulių nekentė. Jie graižtvinių muškietų nenaudojo, nes manė, kad jas reikia pernelyg ilgai užtaisinėti, bet Šarpas šį ginklą mėgo ir mylėjo. Gal būt jo greitošauda gerokai lėtesnė, bet, užtat, gerokai taiklesnė ir muša toliau nei paprasta muškieta. Šarpas ne kartą stebėjo, kaip saujelė šaulių nulemdavo mūšio eigą.

Šarpas pasisuko ir pažiūrėjo į pietus. Jis Iratijos negalėjo matyti – iki kaimo buvo daugiau nei mylia, o postas buvo pusmyle dar toliau. Netikėtai jis susijaudino, kad gali neišgirsti kapitono Smito šūvių. Tačiau, ką nors keisti – buvo vėlu. „Užteks apie tai galvoti“, - subarė pats save. – „Neverta galvoti apie tai, ko nebegali pakeisti“.

- Priešas, sere, - tyliai ištarė Harperis ir Šarpas apsisukęs nužvelgė kelią.

Kiveris
Prancūzai artinosi. Jų buvo ne itin daug – ne daugiau kaip pusė grenadierių – rinktinių prancūzų pėstininkų – kuopos. Jie nešiojo aukštas lokio kailio kepures su bronzine plokštele. Tačiau Šarpas per žiūroną įžiūrėjo, kad ant kiverio (v.p.: tų laikų cilindrinės formos kareiviška kepurė. Šios kepurės nebuvo patogios ir ganėtinai sunkios, tačiau puikiai saugoją galvą nuo kavaleristo kirčio ir šiek tiek nuo šrapnelės ar skeveldrų ir t.t. – faktiškai atliko šalmo vaidmenį.) nė vienas iš jų nenešioja raudono pliumažo (v.p.: plumage – kepurės/skrybėlės papuošimas – dažniausiai iš keletos plunksnuų ar plunksnų kuokšto). Prancūzų grenadieriai itin puoselėjo savuosius pliumažus. Žygio metu, netgi juos nešiodavo specialiuose odiniuose futliaruose, kurie buvo tvirtinami ant perpetinių diržų.

- Trisdešimt, - Šarpas skaičiavo karius, kai tik jie pasirodydavo jo regos lauke. – Keturiasdešimt... Keturiasdešimt penki. Ir visi jie grenadieriai, Patai.

- Į priekį išsiuntė geriausius, kokius turi, teisingai?

- Jie mūsų bijo, - atsiliepė Šarpas.

Pamatę statine grenadieriai sustojo. Kai kurie nužvelgė virš savęs stūksančias uolas, bet nieko įtartino nepastebėjo, nes Velso princo savanoriai gerai pasislėpė, o Šarpas ir Harperis lindėjo pasislėpę už vienos iš pakelėje sustatytų akmeninių pasienio piramidžių.
Prancūzų fuzilijierius - šaulys (apšaudytojas)



Pirmajai grenadierių grandžiai vadovavęs karininkas gal kokią minutę stebeilijosi į statines ir gūžtelėjęs pečiais pajudėjo į priekį.

- Jam šiandien sėkminga diena, - ištarė Šarpas.

Karininkas priartėjo prie keistosios kliūties. Grenadieriai neryžtingai sustingo.  Karininkas buvo atsargus, kaip ir bet koks kitas žmogus atsidūręs Ispanijos pasienyje, tačiau statinės atrodė visiškai nekaltai.

Prisiartino ir sustojo, pauostė kamštį, po to išsitraukė kardą ir jo galiuku ėmė jį krapštyti. Išjudinęs kamštį – vėl pauostė.
- Jis rado vyną, - pakomentavo Šarpas.

- Tikiuosi, kad jie sustos ir jį išgers, sere.

Grenadieriai, įsitikinę, kad jiems kelią užtvėrė tik pigaus ispaniško vyno statinės, prasiveržė į priekį. Dalis karių tik dabar persirito per kalvos keterą ir jie taip pat prisijungė prie netikėto grobio tyrinėjimo. Jie parvertė pirmąsias tris statines ir ėmėsi jas atidarinėti durtuvais. Tuo tarpu grenadieriai pasiekė antrąją statinių eilę.

- Dabar jie gaus tai, ko ieškojo, - ištarė Šarpas.

Antroje statinių eilėje, dvejose iš trijų buvo tik akmenys. Tačiau trečioji, vidurinioji, buvo užpildyta per pusę akmenimis ir paraku iš Šarpo atsargų. Parakas buvo sumaišytas su aštriais akmenimis, o virš parako, ant lazdos, šaulys Hegmenas prikalė skiltuvą.

Niekas iš grenadierių nepastebėjo mažų, statinėje išgręžiotų skylučių, kad dagtį galėtų pasiekti oras. Jie tik užuodė vyną ir iš visų jėgų daužė pačią statinę.

Šarpas jau pamanė, kad spąstai nesuveiks, kai staiga siaurą daubą užpildė pilkai balti dūmai, kuriuose pasirodė liepsnos liežuviai.

Dūmų tumulai dauboje slėpė tuos nuostolius, kuriuos pridarė sprogimas. Po to drėgnas vėjas juos ėmė nešti į šiaurę, ir tik po to per kalvas nusirito sprogimo garsas. Sprogimo garsą sustiprino atsimušęs į kitą slėnio pusę sugrįžęs aidas. Kai viskas nutilo, virš kalvų nusileido keista tyla.

- Nelaimingi išgamos, - ištarė Harperis, kai išsisklaidžius dūmams jis pamatė ant kelio išsimėčiusius kūnus. Kai kas jau buvo nutilęs, o kai kas dar aklai bandė šliaužti, o kai ką dar krėtė konvulsijos. Štai tada prabilo ir šautuvai. Pradžioje buvo sunaikinti išlikę karininkai, o po to seržantai. Po dviejų salvių – dauboje prancūzų nebeliko. Jie bėgo palikę paskui save tuziną užmuštų karininkų ir daugybę sužeistųjų.

Mūšis už Iratiją – prasidėjo.


***


Vieną vertus, Žaną Giudeną lydėjo sėkmė – savo kelyje nesutiko nė vieno partizano ir kolona naktiniame žygyje neturėjo jokių nemalonumų. Tačiau, kitą vertus, jį lydinčios nesėkmės vis tiek ėmė viršų.

Pirmiausiai, tai vienas iš arklių užkliuvo už bjaurios šaknies ir susilaužė koją. Vienok, tai nieko tokio ypatingo ir vargšą gyvulį greit išvadavo nuo nereikalingų kančių, bet kolonoje kilusi sumaištis gana ilgam ją sustabdė. Kritusį arklį galų gale nutempė į šalikelę ir buvusio forto įgula pajudėjo tolyn, tačiau už kelių kilometrų priešakinis dragūnų būrys nusuko į kitą pusę.

Aišku, kad Gudenas nebuvo kaltas. Bent jau ne daugiau, nei dėl arklio sulaužytos kojos, tačiau šie įvykiai puikiai demonstravo kaip Giudeną lydi „sėkmė“. Tik prašvitus kolona apsisuko ir susirado teisingą kelią, kuris vedė į kalnų perėją. Vėliau Giudenas užleido savo arklį vienam iš leitenantų: šį krėtė karštligė ir jis vos galėjo paeiti.

Šios gaišatys pulkininką Kelą labai erzino. Per visą tą laiką, kol buvo kariu, jam neteko matyti tokio bejėgiškumo. Jam atrodė, kad net pusprotis geriau susitvarkytų nei pulkininkas Giudenas.

- Mes planavome tarpeklį pasiekti iki pusiaudienio, - karščiavosi jis. Mums pasiseks, jei jį pasieksime tamsoje!

Giudenas į pulkininko žodžius nekreipė jokio dėmesio. Nieko, išskyrus kaip dėkoti Dievui, už tai, kad partizanai miega savo lovose, nebuvo galima padaryti. „Po trijų dienų,“ – mąstė Giudenas, - „mes, galbūt, būsime Prancūzijoje – saugioje susirinkimo vietoje. Na ir kol britų kariuomenė mūsų nelaukia pasienyje, reikia išgelbėti Kelo „Erelį“ ir susijungti su brigada“.

Kitas nemalonumas atsitraukiančiuosius aplankė po aušros. Koloną lydėjo du vežimai. Viename važiavo besilaukianti Marija, o į kitą sukrovė įgulos mantą, kurią pavyko išvežti iš forto. Štai šio vežimo ratas ir sulūžo. Giudenas atsiduso. Nieko kito neliko, kaip mesti vežimą su visu jos turiniu – neypatingai gausiu skurdžių karių turtu.

Jis savo šauliams leido pasiimti tai ką galima buvo nešti, o tuo tarpu Kelas jį keikė ir kalbėjo, jog visa tai nereikalinga gaišatis. Giudenas žinojo, kad tai tiesa. Kai tik ryšuliai buvo išrankioti, jis įsakė nustumti vežimą nuo kelio. Kartu su vežimu liko ir Giudeno knygos. Jų nebuvo daug, tačiau Giudenui jos buvo brangios. Ten buvo ir jo dienoraščiai iš Indijos: skurpulingas tų ilgų ir karštų laikų metraštis, kai jis manė jog gali išvyti anglus iš Misoro. Tačiau raudonšvarkiai laimėjo ir nuo to laiko pulkininko Giudeno gyvenimas apsivertė.

Giudenas dažnai mąstė apie Indiją. Jis jos ilgėjosi, kaip ilgėjosi ir jos kvapų, karščio, spalvų ir paslaptingumo. Ilgėjosi tų marširuojančių puošniais ir išsipūtusiais šarvais apsirengusių Indijos karių, saulės ir siaubingų sezoninių musonų. „Indijoje, - galvojo jis, - aš turėjau ateitį, o po jos – nebeturiu“.

Kai kada, kai jis ypač pradėdavo savęs gailėtis, jis savo nesėkmėmis kaltino anglų jaunuolį Šarpą. Būtent Šarpas buvo jo didžiojo pralaimėjimo kaltininkas. Tačiau Giudenas pripažino, kad Šarpas nėra kaltas – jis tik vykdė savo pareigą. Taip, eilinis Šarpas buvo tikras karys. Jį ypač lydėjo sėkmė ir tikriausiai labai patiktų Imperatoriui.

Čia jam teko girdėti apie kitą Šarpą, kuris buvo karininkas ir kariavo Ispanijoje. Jo vardą Prancūzai neretai minėdavo ir Giudenui norėjosi sužinoti ar jie turi ką nors bendro. Tai atrodė mažai tikėtina – nedaug anglų karininkų yra kilę iš eilinių. Be to, ispaniškasis Šarpas buvau žaliašvarkis šaulys, o Giudeno Šarpas – raudonšvarkis pėstininkas. Bet kažkodėl Giudenas norėjo tikėti, jog tai tas pats žmogus. Jaunasis Ričardas Šarpas jam patiko. Tiesa, jis manė, jog anas žuvo. Nedaugeliui europiečių pavyko gyviems grįžti iš Indijos. Tuos, kurių neužmušė žmonės – šienavo karštligė.

Giudenas žygiavo tolyn nuo savo dienoraščių. Jis prisiminė Indiją ir stengėsi nepastebėti pulkininko Kelo užgauliojimų. Besilaukianti mergina verkė ir įgulos chirurgas (delikatus paryžietis, kuris visa širdimi nekentė tarnybos Pirėnuose) teigė, kad be jo įsikišimo – ji mirs.

- Kūdikis guli skersai, - paaiškino jis Giudenui. – O turėtų – galva į priekį.

- Nuo jūsų įsikišimo jis mirs, - pasakė Giudenas.

- Ir ką? – chirurgas niekino kareivių žmonas. – Jei aš nieko nedarysiu, ji mirs.

- Pasistenkite, kad ji gyva pasiektų Iratiją, - pasakė Giudenas. Ten jūs ją galėsite operuoti.

- Jei ji iki tol išgyvens, - sumurmėjo chirurgas ir tuo pat metu nuo kalnų ataidėjo griausmas, nors virš kalnų viršūnių nebuvo jokio debesėlio, o po kelių akimirkų vejas atnešė ir muškietų šūvių garsus.

- Matote, - Kelas išdygo šalia su triumfuojančiu pykčiu. – Priešakyje priešas.

- Mes to nežinome, - paprieštaravo Giudenas. Garsas galėjo ateiti iš labai toli.

- Jie laukia mūsų, - pasakė Kelas rodydamas į kalvas. – Jei mes būtume metę moteris, tai jau būtume ten. Tai jūsų rankų darbas, Giudenai. Jei mano „Erelis“ paklius į priešo rankas, aš Imperatoriui pasakysiu, kas dėl to kaltas!

- Sakykite Imperatoriui ką tik norite, - nuolankiai atsiliepė Giudenas.

- Tai meskite jas čia, - pareikalavo Kelas. – Priešakyje, pulkininke, mūšis, kurį pasieksime dar šviesoje.

- aš moterų nemesiu, - atsiliepė Giudenas. – Nemesiu. Mes Iratijoje būsime iki sutemų. Tai jau ne taip toli.

Pulkininkas Giudenas atsiduso ir nužingsniavo tolyn. Jo pėdos jau apaugo purvu, tačiau jis net nepagalvojo pareikalauti savojo arklio – leitenantui jis buvo reikalingesnis. Ir jis nesirengė palikti moteris. Jis tęsė savo žygį ir stengėsi atsiriboti nuo Kelo balso ir baisių besilaukiančios moters šauksmų.

Jis nebuvo pamaldus, bet artėdamas prie mūšio vietos, Giudenas meldėsi. Jis Dievo prašė atnešti jam pergalę, mažą pergalę, kad jo karjera neužsibaigtų pralaimėjimu arba išmetimu. Jis meldė Kalėdinio stebuklo, mažyčio stebuklėlio, vardan jo visą gyvenimą lydinčių nesėkmių.


***



Pėstininkų būgnininkas ir grenadierių majoras iš imperatoriaus gvardijos
Generolas Maksimilijonas Pikaras prasiyrė tarp į paniką puolusių karių rikiuotės ir sustojo ant mažojo slėnio ribos. Jis matė žuvusių grenadierių kūnus, sulūžusias ir išlikusias statines. Kulka prašvilpė visai arti jo galvos, bet Pikaras į tai neatkreipė jokio dėmesio. Jis stovėjo tarsi užburtas ir sukrėstas savo priešininko sėkmės, kuria, jo atmintyje, niekas negalėjo pasigirti.

- Santonai! – pašaukė jis.

- Sere? – majoras Santonas sunkiai sutvardė savo norą žemai nusilenkti.

- Vieną kuopą čionai. Tegu sunaikina statines. Šaudyti pagal pasirengimą. Jums aišku?

- Taip, sere.


Grenadierius ir šaulys
- O kol jie tai darys, pasiųskite voltižierius (v.p.: pranc. Voltigeurs – spec. Paskirties šaulių kuopos, kuriuos vykdydavo šaulių funkcijas žingsniuojant kolonoms į mūšį. Išsiskleisdavo ir dirbdavo pavieniui ar nedidelėmis grupelėmis maksimaliai priartėjusios prie priešo. Stengdavosi įnešti sumaištį, nukauti karininkus ir puskarininkius, grenadierius ir t.t., kol atžingsniuos pagrindinės pajėgos) apžiūrėti šlaitus.

Generolas mostelėjo ranka į dūmų debesėlius, kurie išdavė priešo šaulių pozicijas. Jis nežinojo, kad tai žaliašvarkiai šauliai, o tai būtų buvęs gerokai atsargesnis. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad turi reikalą su partizanų pasala. Na, bet ir kas jie ten bebūtų, greitai lengvieji prancūzų pėstininkai juos iš ten išrūkys.

- Vykdykit tučtuojau! – suriaumojo. – Mes negalim laukti visą dieną.

Jis nusisuko, o kulka užkliudžiusi apsiaustą, jį kilstelėjo, kaip vėjas plevena vėliavą. Pikaras apsidairė, akimis susirado naują muškietos dūmų debesėlį ir parodė į jį pirštu:

- Išgamos, - pasakė jis ir atsitraukė kelis žingsnius. – Išgamos!

Jis rengėsi jiems suduoti kalėdinę pamoką.


***


- Trimitininke! – sušuko Šarpas ir trylikametis berniukas atsiskyrė nuo bataliono ir išsitiesė prieš savo majorą. – Trimituok atsitraukimą, - įsakė Šarpas ir pamatė, kaip Harperis ironiškai kilstelėjo antakį. – Varliaėdžiai išsiūs voltižierius apžiūrėti uolas, - paaiškino Šarpas. – Nėra prasmės ten laikyti šaulių. Vaikinai jiems ir taip gerai pakartino gyvenimą.

Trimitininkas giliai įkvėpė ir šaižiai sutrimitavo. Signalas buvo iš devynių natų: pirmosios aštuonios susiliejo į vieną, o paskutinioji buvo viena gama aukštesnė. Trimito garsas atsimušęs į uolas nuaidėjo gana toli ir Šarpas žiūrėdamas per žiūroną, pamatė, kaip prancūzų generolas atsigręžė.

- Dar kartą, vaikine, - įsakė Šarpas.

Trimito garsas sužaidė dvigubą žaidimą. Jis įsakė šauliams palikti pozicijas ir grįžti ant kalvos keteros ir tuo pačiu priešui leido suprasti, kad jų laukia gerokai rimtesnis priešas, nei partizanai. Prancūzai su išmuštruotais britų veteranų pėstininkais jau buvo susidūrę.

Įsitikinęs, kad prancūzas žvilgtelėjo į viršų tikėdamasis akimis surasti trimitininką, Šarpas pasisuko ir, kreipdamasis į Velso princo savanorius, riktelėjo:

- Batalionas! Dee-šii-NĖN! Žengte… - padarydamas pauzę patylėjo, - MARŠ!

Batalionas dviejų linijų nepriekaištinga rikiuote, po bataliono vėliava, pajudėjo į priekį.

- Batalionas! – suriko Šarpas, kai būrys pasiekė keterą, - Stot! Durtuvus užDĖT!

Prancūzai Šarpą matė kaip ant delno. Priešai jau patyrė nuostolių ir buvo apimti panikos, o dabar suprato, kad reikės judėti stačiu ir slidžiu šlaitu į viršų, kur jų laukė septyniolikos colių ilgio saulėje blizgantys anglų durtuvai.

Vėliavnešys Nikolsas priėjo prie Šarpo ir atsitojo greta.

- Ką mes darome, sere?

- erzinam varliaėdžius, misteri Nikolsai. Žiūrim ar jiems užteks drąsos kilti į viršų ir sužaisti su mumis šį žaidimą.

- Ir jie kils?

- Abejoju, vaikine, - atsakė Šarpas. Abejoju.

- Kodėl, sere?

- Todėl, kad mes ruošiamės kai ką pademonstruoti, štai kodėl. Vyresnysis seržante.

- Sere? – atsiliepė Harperis.

- Trys salvės, vyresnysis seržante, priešo kryptimi.

- Klausau, sere.

Atstumas lygiavamzdžiams šautuvams buvo per didelis, bet Šarpas nieko nušauti ir nenorėjo. Jis ir taip jau užmušė daugiau, nei norėjosi. Kalėdos turėtų pasauliui nešti taiką, o ne mirtį. Būtent todėl jis norėjo prancūzams parodyti, kas jų laukia viršuje. Jis norėjo parodyti, kad šį kartą jie susidūrė su veteranais, kurie gali šaudyti greičiau, nei kas kitas šioje žemėje, o tai reiškė, kad kilti į kalvą – tas pats kas leistis į pragarą. Jei Šarpo neapleis sėkmė, tai jie tokios minties atsisakys.

- Paėjėkim į šalį, misteri Nikolsai, - pasakė Šarpas ir nusiuntė vėliavnešį už išsirikiavusių ir pasiruošusių karių. – Pradėk, seržante!

Harperis įsakė nusiimti durtuvus ir užsitaisyti muškietas. Įvykdžius įsakymą, jis įkvėpė pilna krūtine ir sušuko:

- Velnio kuopa! Penktoji kuopa! Ugnis!


Dvi centrinės kuopos iššovė sutartinai kartu. Muškietos įsirėžė į pečius, o virš kalvos pakilo pilkas parako dūmas.

Daugiau jis nekomandavo, bet kai tik centrinės kuopos šaudė, gretimos  - atlauždavo gaidukus. Kiekviena kuopa buvo suskirstyta į dvi grandis. Ir kiekviena kuopa laukė, kol iššaus kaimyninė, prieš tai, kai šauti patiems. Prancūzams visa tai turėjo atrodyti, kaip dūmų ir ugnies banga bėganti išilgai karių rikiuotės.

Bet koks būrys taip galėjo šaudyti. Tačiau iš ties prancūzus išgąsdino tai šaudymo greitis: vienas šūvis sekė kitą. Šarpas patenkintas pastebėjo, kad centrinės kuopos spėdavo pertaisyti muškietas greičiau, nei iššaudavo bataliono flangai. Pagaliau iššovė ir jie. Per eiles vėl nusirito banga – centro kuopų kariai nuleido sunkias buožes ant akmeninio grunto ir nukando naujo šovinio galiuką.

Trinktelėjo antra salvė (kulkos į nieką nepataikė), pauzė – ir pasigirdo antra.

Jėgos demonstracija pavyko. Geriausias pėstininkų dalinys parodė, kad jis iš tikro geriausias. Niekas geriau negalėjo įtikinti priešo, kad jam reikia atidėti puolimą.

Tačiau Pikaras buvo ne iš tų, kurie įsiklauso į perspėjimus. Šarpas, kuris stovėjo ant kalvos viršūnės pamatė, kad prancūzai vėl rengiasi puolimui.

Tuo pačiu momentu toli pietuose, kur buvo išstatytas postas, pasigirdo šūviai. Šarpas staigiai apsisuko. Jis suprato, kad artinasi dar vienas priešas.


Kadras iš filmo





II dalis



- Kapitone d‘Alembordai! – suriko Šarpas.

- Sere?

- Jūs liekate čia, Deilai, - pasakė Šarpas. - Aš pasiimsiu jūsų arklį.

Tuo tarpu prancūzų brigada išsirikiavo į koloną. Tai galėjo reikšti tik vieną – jie ruošiasi atakuoti kalvą. Tačiau prieš tai, kaip žingsniuoti, pirmoji eilė iššovė iš savo muškietų į likusias penkiolika statinių – išradingus ir mirtinus Šarpo spąstus, kurios taip ir stovėjo ant kelio.

Tačiau statinėse daugiau parako nebuvo. (Šarpas turėjo gana ribotą jo išteklių), bet prancūzai to nežinojo. Jų salvės išvalė kelią. Tuo tarpu dalis jų karių, bandydami persekioti šaulius, kepurnėjosi ir laipiojo po slėnį supančias uolas. Šarpas pagalvojo, kad prancūzams iki pajudėjimo prireiks dar mažiausiai valandos ir kai pradės žingsniuoti – kažin ar bus pilni entuziazmo, nes matė ir suprato, kas jų laukia.

Tačiau iš pietų judėjo dar tūkstantis karių, kurie beviltiškai stengėsi pasiekti Prancūziją. Jie žinojo, kad jiems teks veržtis iš Ispanijos per šią perėją ir be kovos jų niekas nepraleis. Tūkstantis vilties netekusių ir neturinčių ko prarasti karių, buvo gerokai pavojingesni už slėnyje tūnančią brigadą.

Šarpas varė arklį link posto.

Kadras iš filmo
- Jie dar toli, sere, - audringai raportavo Smitas. Jis pergyveno, kad pavojų paskelbė per anksti.

- Jūs viską padarėte teisingai, - išsitraukdamas žiūroną, užtikrino Šarpas.

- Kas ten vyksta už nugaros, sere? – paklausė Smitas.

- Mes varliaėdžiams parodėme porą fokusų, bet jie, atrodo, vis dar nori kautis. Nepergyvenkite, jiems čia neteks sutikti Kalėdų.

Dabar jis jau pamatė prancūzų pabėgėlius. Priekyje dragūnai, už jų pėstininkai ir vienas vežimas. Jokių patrankų, o viduryje  - minia moterų ir vaikų.

- Puiku, - ištarė Šarpas.

- Puiku, sere? – perklausė Smitas.

- Su jais moterys, kapitone, ir jie nepanorės, kad mes joms pakenktume. Teisingai? Gali būti, jog jie net pasiduos... – Šarpas pamatęs virš aukštų pėstininkų kepurių metalinį blizgesį, pridūrė: - ir gali būti, kad batalionas Kalėdoms gaus puikią dovaną. Prancūzų erelį! Galima buvo ir spėti!

Jis sustūmė teleskopinį žiūroną ir pamąstė, kiek turi laiko. Kolonai priartėti, ko gero, reikės poros valandų. To turėtų pakakti.

- Tęskite stebėjimą, - pasakė Smitui ir vėl užšokęs į d‘Alembordo arklio balną, nulėkė link pasienio.

Dabar viską sprendė laikas.

„Jei brigada pradės ataką tą patį momentą, kai buvusi forto įgula pasieks kaimą, mes įkliūsime,“ - mąstė Šarpas. Tačiau grįžęs prie pagrindinio būrio, jis su palengvėjimu pamatė, kad priešas jau išvalė prieš save kelią, o voltižieriai pasiruošę puolimui, įsitaisė įkalnėje. Šių prancūzų šaulių užduotis buvo padrikai judėti ir savo taikliais šūviais kuo labiau pakenkti anglams iki kolonos priartėjimo. Tam, kad išvengti taiklios voltižierių ugnies, Šarpas pasiuntė savuosius žaliašvarkius:

- Misteri d‘Alembordai! Kuopa! Šaudyt į voltižierius!

„Prancūzai drąsūs“, - mąstė Šarpas, - „bet ir kvaili. Jie žino, kad jų laukia muškietų salvės, bet jų generolas nenori atsitraukti nepraliejęs kuo daugiau kraujo“. Na, ką gi, Šarpas pasiruošęs tenkinti jo norus. Jis jau pastebėjo, kad priešas nepatyręs: voltižieriai neatakavo, o atvirkščiai – stengėsi likti graižtvinių muškietų nepasiekiamoje zonoje. „Vaikai“, - mąstė jis, - „į mūšį juos metė tiesiai iš pašaukimo punkto. Tai žiauru.“

Prancūzų kolona judėjo paskui savo šaulius. Ji atrodė grėsmingai. Tačiau kolonos visada taip atrodo. Ji buvo trisdešimties karių eilės pločio ir  šešiasdešimties karių ilgio: labai didelė žmonių grupė, kuriai įsakyta šturmuoti statų šlaitą dengiamą intensyvios, kaip uraganas, ugnies. Tai buvo žmogžudystė, o ne karas. Ir žmogžudys buvo prancūzų vadas.

Šarpas susikvietė savuosius šaulius ir nusiuntė juos į pietus prie Smito posto tam, kad jei pirmieji pultų dragūnai, juos jau iš tolo pasitiktų graižtvinių muškietų ugnis.

- Jūs liekate čia, - pasakė Šarpas d‘Alembordui. – Aš jums turiu atskirą užduotį.

Kolona bandydama nukirsti vingiuoto kelio kampą, neteko monolitiškumo. Prancūzai artinosi ir priešus skyrė ne daugiau kaip šimtas žingsnių ir Šarpas jau matė, kad nežiūrint į šaltuką, prancūzai jau prakaitavo. Jie pavargo, o kiekvieną kartą, kai pakeldavo galvas, tai matydavo tik ant keteros stovinčius karininkus. Raudonšvarkių karių grandinė nuo priešo akių buvo paslėpta ir Šarpas nesiruošė jos judinti iki pat paskutinio momento.

- Puikus laikas salvei, - pastebėjo d‘Alembordas.

- Dar minutę, - atsakė Šarpas. Jis jau girdėjo būgnų trenksmą kolonos centre. Tiesą sakant, nors būgnininkai stengėsi ir laiku nutildavo, kad brigada galėtų išrėkti „Vive l‘Empereur!“, bet karių balsai buvo silpni ir vos girdimi. Šie žmonės buvo išgąsdinti, nusilpę, pavargę ir labai apdairūs. Liko penkiasdešimt žingsnių.

- Dabar, seržante! – pasakė Šarpas. Jis, pasistengęs nuraminti gailestį prancūzams, užleisdamas kelią rikiuotei, atsitraukė atgal.

- Ugnis! – riktelėjo Harperis ir pirmoji eilė iššovė į žmonių masę. Visos kulkos susiliedamos į vieną mirtiną smūgį, surado savo taikinį. – Kuopa, ugnis! – iš naujo išrėkė Harperis net nesulaukęs nutylant pirmosios salvės aido. – Nuo centro!


Dabar Šarpas nebegalėjo matyti priešo: mūšio lauką užtraukė pilkas parako dūmas. Tačiau puikiai galėjo įsivaizduoti tą siaubą, kuris dėjosi apačioje. Gali būti, kad visi pirmosios grandies prancūzai užmušti arba sužeisti... ir dauguma antrosios. Tie kas ėjo paskui, stūmė priešakinius, kurie ėjo kliūdami už kritusių draugų kūnų. Ir vos jie atsigavo po pirmosios salvės – ugnis atsinaujino.

- Taikytis žemiau! – rėkė Harperis. – Taikytis žemiau!

Oras prisipildė slogiu parako suodžių kvapu. Karių veidai buvo nusėti parako likučių taškeliais, o popierinės skiautės, kurių likučius po kiekvieno šūvio išsviesdavo iš vamzdžio, ruseno greta žolėje. Vienas po kito griaudėjo salvės. Žmonės, sėdami mirtį, nieko nematydami iš po juos apgaubusių dūmų, šaudė aklai. Iššovę pertaisinėdavo šautuvus ir vėl šaudė. Šarpas nematė, kad nors vienas iš jo karių kristų arba aplinkui švilptų prancūzų kulkos. Labai sena istorija: anglų kariai sumuša prancūzų koloną. Anglų muškietai niokojo kolonos priešakį ir šonus nuskandindami jos centrą kraujuje.

Šarpas nusiuntė žmogų, kuris turėjo apeiti dūmų užsklandą ir pasižiūrėti kas vyksta mūšio lauke.

- Jie bėga, sere! Jie bėga! – įsiaudrinęs rėkė grįžęs pasiuntinys. – Bėga, velniai griebtų!

- Nutraukt ugnį! – suriko Šarpas. – Nutraukt ugnį!

Dūmai, atverdami siaubingą vaidą, lėtai sklaidėsi. Jie atvėrė siaubą, kraują ir suniokotus kūnus. Kolona susidūrė su eile.

Šarpas apsisuko.

- Misteri d‘Alembordai!

- Sere?

- Paimkite baltą vėliavą ir skuoskite į pietus. Suraskite įgulos kapitoną. Pasakykite, kad mes sumušėme prancūzų brigadą ir lygiai taip pat sumušime juos, jei jie nepasiduos.

- Sere! Sere! Prašau, sere! – šūkčiojo vėliavnešys Nikolsas, kuris šokinėjo už d‘Alembordo nugaros. – Galima aš eisiu su juo, sere? Prašau sere. Aš niekada nemačiau varliaėd-ių. Bent jau iš arti, sere.

- Jie su ragais ir kanopom, - pasakė d‘Alembordas ir šyptelėjo, kai pamatė Nikolsono sutrikimą.

- Jei tu susirasi arklį,  - atsakė Šarpas vėliavnešiui, - tai jok. Bet patylėk! Kalbės d‘Alembordas.

- Taip, sere, - atsiliepė Nikolsas ir patenkintas nubėgo, o Šarpas vėl apsisuko ir žvilgtelėjo į šiaurę. Prancūzai buvo nugalėti, bėgo ir kažin ar grįš, bet Šapas nenorėjo rūpintis sužeistaisiais priešais. Tam jis neturėjo nei žmonių, nei medikamentų. Kažkam reikėjo eiti pas prancūzus su balta vėliava ir pasiūlyti susitvarkyti tai ką pridirbo.

Kalėdų išvakarėse.


***


Pulkininkas Kelas pamatė du besiartinančius raudonai balta uniforma vilkinčius raitelius su balta vėliava. Jis pajuto, kaip jo viduje tiesiog kylą pykčio banga. Giudenas matomai pasiduos. Ir tuomet Kelas praras „Erelį“, kurį 75-tąjam įteikė pats Imperatorius.

Jis negalėjo leisti, kad taip nutiktų. Vedama pykčio jis spustelėjo pentionais ir nulėkė pas Giudeną.

Giudenas išgirdo, kaip jis priartėjo, pasisuko ir mostelėjo ranka rodydamas, kad šis netrukdytų. Tačiau Kelas jo nepaklausė. Vietoje to, jis išsitraukė pistoletą.

- Grįžkite! – sušuko jis angliškai artėjantiems karininkams. – Grįžkit atgal!

D‘Alembordas prilaikė arklį.

- Jūs čia vadas, mesje? – jis kreipėsi prancūziškai į Kelą.

- Atgal! – piktai riktelėjo Kelas. – Mes nesutinkame su paliaubomis! Girdite? Mes nepripažįstame jūsų baltos vėliavos! Grįžkite!

Jis nukreipė pistoletą į jaunesnįjį karininką, kuris laikė vėliavą – baltą nosinę, kuri buvo pririšta ant šautuvo grūstuvo.

- Nešdinkitės! – vėl sušuko Kelas ir spustelėjęs arklį, grįžo pas Giudeną.

- Viskas gerai, Čiarli, - pasakė d‘Alembordas. – Jis nešaus. Mes su balta vėliava.

Jis žvilgtelėjo į Kelą.

- Misje? Aš norėčiau priminti apie savo klausimą: ar jūs čia vadas?

- Nešdinkitės! – šūktelėjo Kelas. Tą akimirką Nikolsono arklys žengtelėjo priekin ir Kelas, kuriame siautėjo pyktis ir gėda dėl būsimo kapituliacijos, spustelėjo nuleistuką.

Balta vėliava ėmė lėtai svirti žemyn. Nikolsas, su didžiausia nuostaba žiūrėjo į Kelą, o po to sutrikęs pasižiūrėjo į d‘Alembordą. Tas ištiesė ranką, bet vėliavnešys jau krito. Kulka pramušė vieną iš auksinių galūnų, kuriuos jo motina išsiuvinėjo ant senosios milinės. Kulka pataikė tiesiai į širdį.

Kelas, panašu, kad patyrė šoką ir jis tarsi tik dabar suprato savo nusikaltimo žvėliškumą. Jis išsižiojo, kad prabilti, tačiau nė vieno žodžio ištarti negalėjo. Vietoje žodžių pasigirdo dar vienas šūvis ir Kelas, kaip ir Nikolsas, negyvas nukrito nuo arklio.

Pulkininkas Giudenas grąžino pistoletą į dėklą.

- Čia vadovauju aš, - ad‘Alembordui atsakė angliškai. – Mano gėdai, sere. Komanduoju aš. Jūs atvykote pasiūlyti kažkokias sąlygas?

- Aš atvykau priimti jūsų kapituliacijos, sere, - atsakė d‘Alembordas ir iš Giudeno veido suprato, kad kapituliacija jau įvyko. Mūšis baigtas.


***


Šarpas išgirdo apie Nokolso mirtį stebėdamas, kaip prancūzai savus žuvusius išneša nuo stačios kalvos šlaito. Tai išgirdęs jis nusikeikė ir nuėjo link kaimo tvardydamas kruvino keršto norą.

Nuginkluotų prancūzų karių grupelė stovėjo prie smuklės. Jis piktai prasibrovė pro juos ir įėjo į spyriu atidarė duris.

- Koks prancūzų išgama išdrįso užmušti mano karininką? – įlėkęs į kambarį užrėkė jis . Jo ranka spaudė sunkaus kavaleristo kardo rankeną.

Aukštas, žilas prancūzų karininkas atsistojo.

- Tas kas užmušė jūsų karininką jau negyvas, - pasakė prancūzas. – Aš jį nušoviau.

Šarpas sustojo ir įsižiūrėjo į prancūzo akis. Jo ranka nuslydo nuo kardo rankenos, o burna atsivėrė. Buvo panašu, kad kokią sekundę jis negalėjo ištarti nė žodžio, bet po to vėl atgavo kalbos dovaną.

- Pulkininkas Giudenas? – sutrikęs paklausė.

- Taip, kapitone Šarpai, - nusišypsojo Giudenas.

- Aš dabar majoras, sere, - atsakė Šarpas ir žengtelėjo į priekį ištiesęs ranką. Tačiau Giudenas vietoje rankos paspaudimo Šarpą tvirtai apkabino ir išbučiavo į abu skruostus. D‘Alebordas visa tai stebėjo su šypsena veide.

- Aš taip ir maniau, kad tai jūs, - pasakė Giudenas. Jo rankos vis dar gulėjo ant Šarpo pečių. – Aš didžiuojuosi jumis, Šarpai. Labai didžiuojuosi. – Pulkininko akyse pasirodė ašaros. – Man labai gaila, kad jūsų karininkas žuvo. Aš nieko negalėjau padaryti.

Durys į virtuvę atsidarė ir į kambarį įėjo Denielas Hegmenas.

- Rankšluosčių dar reikia, - pasakė jis d‘Alembordui.

- Ką tu ten, Denai, velniai rautų, darai? – paklausė Šarpas.

- Gimdymą priimu, sere, - atsakė Hegmenas tokiu tonu, lyg tai jam įprastas kūčių vakaro užsiėmimas. – Aš ne pirmą kartą tai darau, sere. Varliaėdžių gydytojas norėjo ją pkjaustyti. Tai ją galėjo nužudyti. Tačiau aš įsitikinęs, kad ji atsigaus. Tai ne kiek ne sunkiau, nei padėti išvysti pasaulį kokiam ėriukui. Ačiū, sere, - jis paėmė iš d‘Alembordo skudurus ir vėl dingo virtuvėje, kuri buvo nutvieksta žvakių šviesos.

Šarpas atsisėdo. D‘Alembordas ir Giudenas kaip tik ruošėsi gerti vyną. Šarpas taip pat sau kliukstelėjo į puodelį ir nurijo gurkšnį.

- Na ir ką man su jumis daryti? – paklausė jis senojo pulkininko.

Giudenas skėstelėjo rankomis.

- Aš galėjau pasirinkti kautynes, bet tada, manau, aš praloščiau. O štai taip, bijau, kad aš vėl jūsų belaisvis. – Pulkininkas pasižiūrėjo į d‘Alembordą. – Jis mane į nelaisvę buvo paėmęs Indijoje, kai dar buvo kapralas.

- Tai buvo labai seniai, sere, labai, - Šarpas įsipylė sau dar vyno ir stumtelėjo vynmaišį pulkininkui. – Kaip jūs nuo to laiko gyvenote, sere?

- Ne itin gerai, Šarpai, ne itin, - prisipažino Giudenas. Kaip matote, aš vis dar pulkininkas. Panašu, kad po Seringapatamo aš nieko nenuveikiau.

Kadras iš filmo
- Įsitikinęs, kad tai netiesa, sere. Jūs buvote pats geriausias karininkas pas kokį man tik teko tarnauti.

Giudenas išgirdęs komplimentą nusišypsojo.

- Tačiau sėkmė nuo manęs nusisuko, Šarpai. Nuo to laiko aš neturėjau nė vienos pergalės.

- Papasakokite man apie tai, sere. Priešakyje visa prieškalėdinė naktis. Ji labai tinkama ilgom istorijom. Papasakokite man.

Ir Giudenas pradėjo pasakoti.


***


Generolas Maksimilijonas Pikaras buvo blogos nuotaikos. Jis sėdėjo šalia nedidelio laužo giliame ir šaltame slėnyje klausydamasis sužeistųjų aimanų suprasdamas, kad jį gerai prikūlė.

Jis pajautė pralaimėjimo skonį dar tada, kai pamatė anglų ugnies salvių demonstraciją. Tačiau Pikaras visada manė, kad jis laiminguolis ir tikėjosi, kad ir šį kartą sėkmė nuo jo nenusigręš. Jis tikėjosi, kad ji padės kolonai pasiekti kalvos keterą ir sumušti anglų liniją. Tačiau kolona buvo sumušta, o jo naujokai, vietoje to, kad paragautų pergalės skonio, buvo įgąsdinti dar daugiau.

Jis iš gertuvės gurkštelėjo brendžio. Buvo trečia valanda ryto. Kalėdos. Bet jis negalėjo miegoti. Dangus buvo vaiskus ir ryškiai švietė kalėdinės žvaigždės, bet generolas Pikaras, išskyrus neviltį, nejautė nieko.

- Prakeiktas Giudenas, - pasakė jis štabo viršininkui, majorui Santonui. – Jei mes nepajėgūs sumušti tuo išgamų, tai kas mums lieka?

- Nieko, sere, - atsakė Santonas.

- Aš neturiu galvoje Giudeno netekties, - pasakė Pikaras. – Bet kodėl mes turime netekti Kelo? O jei mes neteksime Kelo, žinai ko mes neteksim?

- „Erelio“, sere.



- Taip, „Erelio“, - patvirtino Pikaras ir susipurtė. – Mes neteksime vieno iš Imperatoriškųjų Erelių, - jo akys užsipildė ašaromis. – Pralaimėjimas nieko nereiškia, jei mes neteksime „Erelio“. Jį išveš į Londoną ir mosikuos ten prieš kiekvieno storo princo užpakalį. Prancūzijos Ereliu, kuris paimtas į nelaisvę!

Santonas neištarė nė žodžio. Jis neturėjo ko pasakyti. Prancūzų kariui nebuvo didesnės gėdos, kaip netekti „Erelio“. Tai tik bronzinė statulėlė pritvirtinta ant trispalvės vėliavos koto galo, bet šią statulėlę lietė pati Imperatoriaus ranka, tad Prancūzijai ji buvo tapusi šventa. Ir štai ten, ant kalvų, vienas iš „Erelių“ buvo beviltiškoje situacijoje.

- Aš galiu ištverti ką tik nori, bet ne tai, - pasakė Pikaras.

Ir su lig šiais žodžiais virš jų išsiveržė pragaras.

Nugalėtai prancūzų brigadai, kuri slėpėsi slėnyje, pasirodė, kad ateina pasaulio pabaiga. Tiesa, tai buvo ne artilerijos ugnis, tačiau patyrę kariai sakė, jog anksčiau tokio šūvio intensyvumo jiems neteko girdėti. Salvės griaudėjo be perstojo ir jų griausmą stiprino į uolas atsimušęs aidas. Jie girdėjo silpnus šauksmus ir šūvius, o kai kada ir trimito garsus. Tačiau garsiausiai ir be perstojo tratėjo šautuvai. Salvė po salvės ir taip tankiai, kad po kurio laiko garsai susiliejo į vientisą riaumojimą. Garsas buvo toks, kad rodėsi, jog atsidarė pragaro vartai.

- Mes turime jiems padėti, - pasakė Pikaras ir pakilo ant kojų.

- Mes negalime, sere, - paprieštaravo Santonas ir parodė kalvos keterą, kur vis dar stovėjo anglų rikiuotės eilė. Mėnulis išlindo iš už debesų ir bet kuris prancūzas, kuris tik bandytų kilti į kalvą, taptų puikiu šaulių taikiniu.

- Giudenui teks kautis pačiam, - pasakė Santonas.

Ir Giudenas matomai kovėsi. Muškietų tratėjimas ne nutilo, o atvirkščiai – didėjo. Pikaras pagalvojo, kad tai tikriausiai kaunasi Kelas – vargšas senis Giudenas taip nesugebėtų. Laikas nuo laiko ryškios pašvaistės išduodavo vietą, kur šaudė iš karto keletas muškietų. Greitai sunkus ir dusinantis dūmas ėmė slinkti nuo kalvos į slėnį. Muškietos vis dar griaudėjo.

Viršuje, tarpeklyje, Šarpas, per ilgus tarnybos metus ištreniruotais judesiais, greitai pertaisinėjo savo šautuvą. Po to pakeldavo prie peties, vamzdį nukreipdavo į viršų ir nuspausdavo nuleistuką.

- Greičiau,  - šaukė jis, - greičiau!

Aplink jį kariai raudonais ir žaliais švarkais šaudė į dangų. Salvė po salvės jie šaudė žvaigždes, o tarp šūvių rėkdavo kaip demonai.

- Man labai gaila vargšų angelų, ten, viršuje, sere, - pasakė Patrikas Harperis kapitonui d‘Alembordui. – Jiems iš po šiandienos nakties, trūks plunksnų. Štai taip.

Harperis iššovė į mėnulį iš savo greitašaudžio šautuvo ir žemai, apačioje, slėnyje, nugalėtieji prancūzai, išsižioję iš nuostabos, pamanė, kad į mūšį stojo artilerija.

- Greičiau, - rėkė Šarpas. - Vite! Vite!

Prancūzų karių grupelė šaudė salvėmis link aukščiausių kalnų viršūnių.

Denielas Hegmenas ramiai ėjo tarp viso šio chaoso ir triukšmo.

- Tai mergaitė, sere! –išrėkė Giudenui.

- Mergaitė? – perklausė Giudenas. – O aš maniau, kad per Kalėdas gimsta tik berniukai.

- Puiki mažytė mergaitė, sere, tokia pat simpatiška, kaip ir jos motina. Moterys ją prižiūri ir greit ji galės keliauti.

Šarpas netyčia išgirdo naujieną ir nusijuokė:

- Šalta naktis, tam, kad išeiti į pasaulį, pulkininke.

- Tačiau ji gyvens, Šarpai. Jos abi gyvens. Tai svarbiausia.

Šarpas iššovė į žvaigždes.

- Aš galvojau apie mažylį Jėzų, pulkininke. Kai jis gimė, matomai buvo velnioniškai šalta.

Giudenas nusišypsojo.

- Palestina – karšta šalis, Šarpai. Panašiai, kaip Indija. Abejoju, kad pirmosios Kalėdos buvo šaltos.

- Na, bet jis bent jau niekada netarnavo kariuomenėje, sere. Jis turėjo daugiau proto, - Šarpas sugrūdo dar vieną kulką į vamzdį ir nuėjo šalin nuo triukšmingos kareivių grupės. Raudonieji švarkai susimaišė su mėlynaisiais ir visi į dangų šaudė tarsi bepročiai .

Vite!

Po pusvalandžio Mariją su jos naujagime mergaite paguldė į vežimą ir apklostė į avikailiais ir antklodėmis. Mergaitė turėjo dovanų: sidabrinę sagą nuo anglų šaulio švarko, sulaužytas dramblio kaulo meškeriotojo kabliukas, kuris buvo paimtas Vitorijos mūšio lauke ir auksinė ginėja  - dovana nuo Piterio d‘Alembordo.

Kai motina ir kūdikis visai patogiai įsitaisė, vežikas paragino arklius. Vežimas nusirideno į šiaurę ir visos ispanės ir jų vaikai, kuriuos Giudenas taip stengėsi išsaugoti, nusekė paskui šias dardančias vežėčias. Jie pasikėlė ant perėjos. Kai vežimas važiuodavo pro šalį, prancūzų kariai, kurie šaudė į viršų, nuleisdavo šautuvus. Šimtinė prancūzų prisijungė prie moterų (visi iš Giudeno įgulos), o pats pulkininkas nuėjo paskutinis.

- Štai, sere, - pasakė Šarpas ištiesdamas įgiudenui „Erelį“.

Pulkininkas išplėtęs iš nuostabos akis, įsistebeilijo į „trofėjų“.

- Jūs tikras, Šarpai?

Šarpas nusijuokė.

Kadras iš filmo
- Aš jau vieną tokį buvau pagrobęs, sere. Man daugiau nereikia.

Giudenas paėmė „Erelį“, o po to apkabino Šarpą ir pabučiavo atsisveikindamas.

- Po karo, Šarpai? – gergždinčiu balsu ištarė. – Mes pasimatysime po karo?

- Tikiuosi, sere. Tikiuosi

Liko išspręsti tik paskutinę užduotį. Ir ji buvo išspręsta.: pamatę besiartinančius žmones, kariai, kurie saugojo sieną, šovė iš muškietų ir apsimestinai išsilakstė.

Iš apačios, iš slėnio, generolas Pikaras nustebęs pamatė, kaip kalvos keteroje pasirodo nedidelė prancūzų grupelė. Jų buvo tik keletas. Tik dešimtadalis tų, kurių laukė, bet jie prasiveržė. Jie net turėjo vežimą.

O po to Pikaras pamatė auksinį spindesį virš atsišaudančių karių galvų. Jis pakėlė žiūroną ir įsižiūrėjo norėdamas dar kartą pamatyti tą patį blizgesį. Ir pamatė – tai buvo „Erelis“. Jis matė jo išskėstus sparnus ir vėliavą.

- Jie neša „Erelį“! – suriko jis. – Jie išgelbėjo „Erelį“!

Paskui jį džiaugsmingai sušuko kiti kariai.

Tarpeklyje šaudymas nutilo ir tik parako dūmai vis dar raitėsi palei kelią. Žaliašvarkiai šauliai ir raudonšvarkiai kariai šypsojosi. Jiems patiko šis beprasmiškas poelgis. Niekam nesinorėjo sutikti Kalėdas kalnuose, toli nuo jautienos ir pudingo, bet ši ekspedicija netikėtai virto į smagų pasilinksminimą.

Aišku, kad jiems buvo gaila vėliavnešio Nikolso, bet ko gi reikėjo daugiau tikėtis? Kiekvienas žinojo, kad misterio Šarpo vėliavnešiai tarsi apsėsti blogų negandų. Bent jau misterį Nikolsą palaidos Prancūzijoje. Šarpas užsispyrė. Berniukas kovojo su prancūzais ir užsitarnavo praleisti amžinybę gabalėlyje iš priešo atkovotos žemės.

Tačiau niekas daugiau nežuvo. Niekas net nebuvo sužeistas, nors pulkas sustabdė visą prancūzų brigadą, o kaime, saugomi grenadierių kuopos, laukė 900 prancūzų belaisvių, kuriuos jie nusives atgal į Ispaniją.

Tačiau šimtas prancūzų buvo paleisti. Šimtas prancūzų ir jų moterys, vaikai ir jų pulkininkas ... ir „erelis“. Jie išėjo laisvi, kadangi Šarpas, padėdamas senajam draugui, dovanojo jiems pergalę. Dabar Šarpas žiūrėjo, kaip Giudenas leidžiasi nuo kalvos ir matė: nugalėtieji prancūzai bėga jų pasitikti. Jis girdėjo sveikinimo šauksmus ir per žiūrono okuliarą matė, kaip brigados karininkai apsupa pulkininką Giudeną.

Nelaimėlį Giudeną, kuris 1813 metų kalėdinį rytą išgelbėjo „Erelį“ ir ištrūko į laisvę. Sveikino pulkininką Žaną Giudeną, dabar jau didvyrį.

- Manote, kad jie kada nors sužinos, jog visa tai buvo suvaidinta? – paklausė Harperis.

- Kas gi tuo patikės? – atsakė Šarpas.

- Manau, kad niekas, - pasakė Harperis ir patylėjęs pridūrė: - Laimingų jums Kalėdų, sere.

- Ir tau to paties, Patrikai.

- Manau, kad vakarienei bus aviena?

- Manau, kad bus. Nupirksim keletą avių ir tu jas papjausi.

- Ne aš, sere. Jūs, sere.

Šarpas nusijuokė ir, apsisukęs pasižiūrėjo į pietus, į kaimo pusę. Buvo kalėdinis rytas – gaivus ir švarus. Jo žmonės buvo gyvi, senas draugas tapo didvyriu, o vakarienei bus aviena.

Tai buvo Šarpo Kalėdos.



Kadras iš filmavimo aikštelės



____

  

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą