Miestas, kurio dar nėra...
Pasaulis, kuris galėtų būti...
Bet jeigu Jūs perskaitėte, tai jis
- JAU yra...
Įžanga
Komtūro Giunterio von Bilibacho
ginklanešys norėjo nusičiaudėti, bet būdamas šalia tokių garbingų ponų, neišdrįso
net pirstelti, tad tik vogčiomis nurovęs metalo plokštelėm nusagstytą šarvinę
pirštinę, smiliumi ir nykščiu apėmęs šalmo nosies apsaugą, greit pabandė
pasikasyti nosies kuprelę. Tačiau niežulys nepraėjo ir jis tiesiog susigrūdęs
mažąjį pirštelį į dešinę šnervę ėmė joje rakaliotis.
Nepadėjo... Mišias pertraukė garsus
čiaudulys...
Tiesiog tarsi to laukdamas Vokiečių
ordino riteris suktelėjo visu korpusu ir savo ginklanešiui trenkė šarvuota
alkūne per tą pačią šalmo apsaugą...
Ginklanešio pagiringoje galvoje
nuaidėjo nauji varpai, smegenys ar ta košė, kuri buvo jo makaulėje, kaip
koks ripkos ritinis pradėjo dundėti atsimušdama nuo vienos kaukolės sienelės
iki kitos ir net nesiruošė rimti.
Hansas, kaip pats nelaimingiausias viso
pasaulio verktinis, tarsi netikėdamas tuo ką mato, ėmė žiūrėti į delnus, į
kuriuos kapsėjo iš nosies varvantis kraujas. Pajuto žvilgsnį ir pakėlė kruviną
snukį: į jį išdidžiai nuo savo žirgo nuobodžiaujančiu žvelgė pats Lenkijos
karalius Jogėla, o vienas iš šalia esančių pusbrolių – tas kuris dar visai
neseniai buvo atvykęs pagalbos į Kionigsbergą, žemaūgis ir tikrasis šių žemių
šeimininkas, dirstelėjęs per savo brolio petį, pašaipiai išsiviepė ir vėl
nutaisęs pamaldų snukutį, toliau vaidino pamaldžiausiąjį iš pamaldžiausiųjų.
Jei Hansas būtų merga, tai būtų iš
gėdos ne tik išraudęs, bet save pasismaugęs... čia pat ir šioje vietoje... Bet
jis buvo tik jauniausias junkeris, septintasis vargšo fraicherio Biotrimo,
buvusio vieno iš pietinės Bartijos šalia Alės upės smulkių kunigaikščių, sūnus.
Išlepęs ir padykęs pagrandukas, kuris visiškai netiko jokiems mokslams, o juo
labiau - šventikiškai veiklai. Tad ir dabar, įtraukęs galvą į pečius ir, tarsi
koks vagišius, tyliai statydamas kojas, vogčiomis ėmė
trauktis į krūmynus.
Kažkas ant jo šnypštelėjo, kažkas
iš susirinkusiųjų trinktelėjo per nugarą, bet Hansui jau buvo vis tiek ir jis
pasislėpęs už jauno ąžuoliuko, pasilenkęs į samanas ėmė braukti pliką kraujuotą
delną. Čia pat nurovęs kuokštą žolės, nusivalė nosį, riebiai, bet tyliai
atsikrenkštęs nusispjovė ir vėl apsidairęs, sumąstė nusilengvinti.
Ne tai nuo ištekėjusio kraujo, ne
tai nuo galingos čiurkšlės, kuria jis apdovanojo papartyną, pagiringa galva
tarsi ėmė lengvėti. Tiesiog palaima. Jei būtų turėjęs balsą, tai gal net būtų
užgiedojęs krikšto giesmę, kurią choru laukymėje traukė vienuoliai.
Mintyse burnodamas ant gulfiko
raištelių, šiaip ne taip juos užraišiojo, nusisegė gertuvę ir užsivertęs
išlaižė paskutinius gyvybės eliksyro lašelius – paskutinius miešto Reino vyno
lašus... Viduriai ėmė šilti... Gerai... bus galima eiti pažiūrėti kaip nekrikštus sugrūs į
Šventosios upelį, nuvers jau beveik nukirstą ąžuolą, o po to... O vakare
puota... Eilinė šauni puota...
Hansas nubraukė ranka veidą,
pabandė pakišti po šalmu pirštus ir pasikasyti pakaušį, bet nepavyko. Tad
tingėdamas imtis šalmo dirželio sagtelių tik vėl riebiai nusispjovė ir
nukiūtino link laukymės. Tik vengdamas erzinti pono Giunterio šeimynykščius,
padarė lankstą ir alkūnėmis prasiyrė pro nuošalyje stovinčius knechtus ir
įsitaisė šalia jauno, gal pusšimčio metų nesiekiančio ąžuoliuko, ant kurio
šakų, tarsi peraugusios gilės kabėjo keli pakaruokliai su už nugaromis
surištomis rankomis. Jie dar buvo visiškai „švieži“, krankliai dar nespėjo
iškapoti akių, o musės dar nesuprato kokią puota jų laukia...
Eilinis ir jokių perspektyvų
neturintis ginklanešys spėjo pačiu laiku. Prieš pat vyrams suremiant kartis į
beveik nukirstą ąžuolą, o porai galingų medkirčių užsimojant savo galingais
kirviais, į laukymę, pliaukštelėjusi aplinkiniams sargybiniams per šalmus,
giedodama įbėgo basa mergina ir kryžiumi atsistojusi uždengė ąžuolą. Viskas
įvyko taip greitai, kad nė vienas bažnytinės giesmės užliūliuotas sargybinis
nespėjo net sureaguoti.
Hansui žodžių skambesys buvo tarsi
pažįstamas, labai panašus į tą tarmę, kuria kalbėjo jo tėviškėje, bet jų
prasmės jis nesuprato, o tik kaip ir daugelis, instinktyviai griebėsi kalavijo
rankenos.
Tuo tarpu arčiausiai esantis
medkirtys nuleido kirvį ir atgaline ranka šėrė merginai per skruostą taip, kad
rodėsi, jog jos galva nutrūks ir nuskries tiesiai ant išgriauto aukuro akmenų.
Tačiau galva nenuskriejo, mergaitiška giesmė nutrūko, mergina be gyvybės ženklų
sukniubo, o nuo upelio, skardžiai surikęs ir krikštui paruoštas pusamžis vyras,
įnirtingai stumtelėjo šventiką, kaukdamas prišoko prie medkirčio ir vožė visa
savo galia jam į tarpuakį...
Nuščiuvusioje aikštelėje pasigirdo
treškantys kaulai ir medkirtys be jokios gyvasties šlumštelėjo ant žemės, o
šalia jo stovintis porininkas be jokio didesnio mosto tiesiog žybtelėjo
sunkiuoju kirviu...
***
Po krikšto apeigų nukabinti krivių
ir žiniuonių pakaruoklių kūnus bei išnešti pusamžio vyro ir merginos palaikus
buvo uždrausta. Krikštytojai pasiėmė tik nelaimėlį medkirtį, o visus kitus
paliko ten, kur jie ir sukrito. Negulės jie čia, aišku, amžinai. Ryt-poryt
atvažiavę karališkieji medžio meistrai išsiveš ąžuolą, kurio mediena labai
vertinama, iškirs dar aplinkinius statyboms ir medžio gaminiams tinkamus
ąžuoliukus, tame tarpe ir pakaruoklių ąžuolą – o tuo pačiu ir sulaidotus
pasmerktuosius.
Tačiau tai bus tik ryt-poryt, o tą naktį sidabrinė pilnaties
šviesa užklojo vienišą prakeiktąją miško laukymę...
Kažkur tolumoje pasigirdo
lapatojimas ir kleketavimas, kuris labai priminė moters verksmą ar nelaimėlio
kūkčiojimą. Toli, už kelių jūrų ir marių, Žaliojoje saloje gyvenantys žmonės
pasakytų, jog čia verkia blanša, tačiau čia tebuvo tik viena iš daugelio
Velionos seserų balsas - Raudotojos balsas. Taip ji gailėjo viso pasaulio
nelaimėlių iškeliavusių Anapilin. Kai ji rypaudavo, tylėdavo net apuokai ir
pelėdos, nutildavo artimiausi miškai ir laukai, rūkas užmiršdavo nukloti žemę,
o neramios ir nenurimusios vėlės, dvasios ir žaltvykslės išnirdavo iš
tamsiausių savo slėptuvių.
Taip ir laukymėje, kurios laumė buvo
sutrypta ir išguita, išgirdusios Velionos sesers raudą, nuo pakaruoklių
atsiskyrė trys blankios, matinio sidabrinio šydo sielos. Jos nebyliai nupleveno
ant dar rūko nesudrėkintos ištryptos žolės. Paslikas pusamžis vyras, tarsi pakilo ir
apsidairė. Tik tai jau nebuvo jis – tai taipogi pakilo tik jo vėlė. Tačiau jojo
siela, kaip ir daugelis netikėtai žuvusiųjų mirtingųjų sielų, dar nesuvokdama,
kad jai kelias jau nutiestas į Anapilį ir jei per ilgai užtruks, bus sugauta
Pikolio sėbrų, šoko, o tiksliau - nuskriejo prie merginos. Pritūpė, pašoko ir
kažką mosikuodama nebyliai ėmė skeryčiotis. Paskui šią vėlę nupleveno ir pakaruoklių
šmoklos. Jos ramiai sustojo šalia nelaimėlės ir atrodė, jog susikabino rankomis...
Mergina nebuvo mirusi... jos vokai
sudrebėjo...
Staiga rauda nutilo, o po laukymę
ėmė sukiotis keletas piltuvėlio formos rūko gniužulėlių: tarsi tai būtų
nykštukiniai viesuliukai... Pirmasis ėmė suktis virš žolės, kur savo kraują
braukė septintasis sūnus Hansas, antrasis pakilo ir į aikštelės centrą pasuko
viesuliukas užgimęs virš į žemę susigėrusio pusamžio vyro kraujo, o trečiasis
užgimė virš medkirčio pralieto...
Visi trys sūkurėliai tarsi
susiliejo į vieną, ėmė didėti, augti, pradėjo virsti į kažkokį siluetą... Po
akimirkos jie neregimai išnyko, o jų vietoje stovėjo dar seniokiškos brandos
nepasiekęs vyrukas. Kojos buvo apautos plonos odos naginėmis, plačios maišo
formos kelnės kaip rytietiški šilkiniai šarovarai, platus diržas su trijomis
sagtelėmis, prie kurio prisegtas kabėjo ilgas durklas skleidžiantis keistą
mėnulio spindesį net per savo makštis, tarsi ten būtų įkalinti saulės
spinduliai. Atsainiai atraišioti marškiniai išdavė treniruotą krūtinę, o jų
atraitytos rankovės visiškai neslėpė galingų bicepsų ir tricepsų mazgų...
Atidžiai ir išpuoselėtai skustame veide švietė gašlumo bruožai, o akyse
spindėjo nuobodulys ir net abėjingumas.
- Na ir ką gi mes čia turim, a? –
tyliai pats savęs paklausęs vyrukas žengtelėjo link merginos. Vėlės, į kurias
vos dirstelėjęs daugiau nebekreipė dėmesio, jo visiškai netrikdė. Jis nudelbė
nelaimėlę ir vėl atsidusęs sušnabždėjo: - Daili. Visiška kvailė, bet daili.
- Dinkit iš čia, o tai pokulius
pašauksiu, - pasigirdo tyliai skambus moteriškas balsas, nuo kurio vyrukas
sudrebėjo kaip išgąsdintas, o vėlės suplazdėjo, nupleveno mėnesienos šviesoje
link medžių viršūnių ir išnyko.
- Tfu, kad tave... Amžinai tu moki
taip pritykoti....
- Kaip Giltinė, a ne? – balso
savininkė, moteris, krestelėjo galvą ir permetusi storą ilgą, tarsi nupintą iš
žalsvų dumblių kasą per petį, dešinės rankos pirštukais ją perbraukė.
- Dar ir Giltinė taip negąsdina, Indraja,
kaip tu kartais moki...
- Tavalai, tu kaip visuomet per
daug jautrus... - mergina koketiškai šyptelėjusi prisiartino prie gulinčiosios.
– O, gyva...
- Aha...
- Tau ji patinka? O gal prieš
iškeliaujant nori dar kažkiek žemėje pagyventi?..
- O ką? Tavo vyrelis jau išdunda?
- Dunda, dunda... ir dundės, ir
niekur jis neišdundės. O štai, kai kuriems iš mūsų gali tekti ieškotis kito
slėnio...
- Kažkaip gaila palikti tuos
žmogelius, - atsiduso Tavalas ir pritūpęs perbraukė ranka per sumuštą merginos
skruostą. Tiesiog akyse ėmė nykti ištinimas ir mėlynė, permušto skruosto oda ėmė trauktis.
- Na, tu galvok, o man laikas...
Tik, šitai, turiu tau patarimą...
- Tu galvoji man jų reikia?
- Gal ir ne, bet šiaip, žinok,
pagailėk mirtingųjų mergaičių, o tai jokia mirtingoji...
- Žinau, žinau... Bet jai čia
jos gyvenimui vis tiek nėra vietos...
- Na, žinai kaip žinai...
I.
Su pasitenkinimu spustelėjau
ekseleratorių ir suktelėjau vairą kairėn įvarydamas „chuligankę“ į kairę
juostą, tiesiai priešais papuvusią „megankę“... Dar labiau spustelėjęs - atitrūkau
ir staigiai persirikiavau priešais juodais dūmais apsiklojusį juodą „lendiką“,
kurį, matyt, vairavo koks senas dverfas – jie visada mėgsta dyzelinines
dūmijančias mašinas... Ir čia pat išgąsdinęs „silkę“, nuskriejau tolyn
link "Lipovkės" palikdamas Nemėžį kairėje pusėje... Mane pavijo klaksono
signalas...
Na ir tegu pypčioja... Na ir kaip
čia „nešaškiuosi“, kai asilų pilnas greitkelis?! Baudas reikia dalinti už per
lėtą važiavimą kaire juosta... Nereikės nervintis... Nors jei neišsigąs, tai
nieko jiems nenutiks... Mano senutis „triperis“ ne toks jau paprastas – šiek
tiek jame yra ir magijos... Saugumo magijos ir dar šio bei to... Na kaipgi be
jos? Kartais mano darbe ji būtina ir neišvengiama... O šis „bimbalas“ – mano
darbinis arkliukas... Išeigai, jeigu reikia - turiu „betmeną“...
O šiaip, nuotaika buvo nuostabi...
Visada jaučiau pasitenkinimą kai deramai atlikdavau darbą ir dar labiau, kai
gaudavau deramą atlygį... Va, kad ir šiandien... Mano buveinėje, Raugyklos
gatvėje, kaip dabar vadina – ofise, manęs laukė naujut naujutėlaitė
programuojama koduojama spyna... Jaučiau, kad šiandien turėsiu nuostabią
popietę ją rakinėdamas... Nuostabūs šie laikai. Tai daug maloniau nei visokie
magiškai avantiūristiniai polėkiai...
Na, taip, esu... O kas aš esu? Save
vadinu žmogumi. Kiti mano, kad esu pusžmogis... dar kiti - kad raganius... Na,
svarbiausia - kad ne žmogėnas... O tai tie laumės vaikai tikri „glušiai“... Kartais
genialūs puspročiai... Ačiū Dievui, kad aš ne laumės vaikas... O kokios būtybės
vaikas – aš ir nežinau. Bet, kad vienas iš tėvų, tikriausiai motina – žmogus – tai
tikrai. Tik motinos aš nepamenu. Tėvas, buvo kažkoks būgtai ne tai dievukas, ne
tai dar koks perėjūnas, o užaugino mane jo sesuo Drūnia... Mama Drūnia, kaip
kartais juokais ją vadinu, o ji vaidina, kad dėl to labai pyksta... Bet mes
matomės retai... Ji nemėgsta šio pasaulio. Vengia jo ir retai jame lankosi... Nepadės
net visokie rekonstruoti Naisių aukurai... Su savo pagonišku bukaprotiškumu ir
aukomis, veikiau jau jie ten per savo kvailumą kokius demonus išsikvies, nuo
kurių čiaudys ne tik žmonės, mirtingieji ir nemirtingieji, dievybės ir dievai,
bet net ir dangaus, ir požemių angelai...
O man jis, šis pasaulis, patinka.
Va, jau apie šešis šimtus metų gyvenu, o vis dar jis nenusibodęs... Taip, taip,
nepasigirdo... Visa paslaptis mano kraujyje. Ta prasme, kad kol bus nors lašas
kraujo, aš atgimsiu iš naujo. Tiesa, jei nutrauktų galvą – tai nežinau kaip
būtų – ir netrokštu sužinoti... Dėl to ir karų nemėgstu – poroje sudalyvavau –
patikėkit – sviedinio nutraukta ranka ar chirurgo nupjaunama koja labai
skauda... Bet man, nors ir per skausmus, bet atauga... O kitiems?.. Šiknon tuos
karus – kaip ten mano buvęs draugužis kažkada pasakė? „Geriau silpna taika, nei
geras karas“? Ar kažkaip panašiai?.. Tikra tiesa... Taip, jis, kaip žmogus buvo
visai išmintingas...
Na taip... Bet ir karų nereikia –
kelis kartus buvau nušautas, porą kartų nudurtas – šlykštus reikalas. O dar po
to,skubiai reikia slapstytis ir ieškoti naujos gyvenamosios vietos... Anksčiau
tai buvo kas? Išvykai į kokią koloniją ir galai į vandenį... O dabar?.. Kai
tokios technologijos... ryšiai... Reikia vengti... Na bet ramiais laikais būna
gerai... Galima net šeimą sukurti: nugyveni kartu kokias šešias dešimt ismetelių:
sensti, džiaugiesi ir mėgaujiesi visais žmogiško gyvenimo privalumais... Tik po
to reikia dingti... Susiėjus kažkam ir kažkur Danguje, organizmas ima
jaunintis... Ne iš karto, ne staiga... Bet geriau iš žmonių rato dingti...
Kokiems penkiems metams... Dažniausiai pradingstu į kalnus. Mėgstu,
pavyzdžiui – Karpatus... Andus... Ypač Andus, Koldirjerus Pietų Amerikoje...
Na va, tolumoje nušviestos
skaisčios saulės spinduliuose pasirodė degalinė ir už jos „mama Maksima“...
Galima būtų rikiuotis dešinėn, bet suknista „fūra“ visai šauniai rieda dešine
juosta ir lysti už jos nesinori. Norėjau spustelėti ekseleratorių, bet čia pat
suvibravo „debilninkas“, tfu, tai yra „mobiliakas“, tai yra mobilus
telefonas... Ekrane pasirodė Auksės, mano sekretorės nuotrauka...
Tfu, blyn...
Spustelėjau ekseleratorių, iššokau
priešais „fūrą“ ir čia pat nuskriejau į baigiamo statyti „Ibis“ viešbučio
aikštelę. Baigdamas nevykusį driftingą, vos neužkabindamas kažkokio
statybininkų „kabluko“, vieno šono ratus nuleidęs ant žolės sustojau...
Mane pavijo piktas „fūros“
baubimas...
Na taip, negražiai pasielgiau...
Negražiai....
Slystelėjau pirštu per ekraną:
- Klausau brangioji... tu žinai,
kad man visą kaifą sulaužei?
- Aha... Vėl lakstai?.. Kišenes pasičiupinėk,
- išgirdau pašaipų savo giminių giminaitės balsą...
Na taip... Auksė yra mano kažkokia tai
ten tolima-tolima-tolimai tolima giminaitė... Tik ji apie tai nežino...
Studenčiokė...
Pernai metais, kai buvo čia ta
kvaila plikšala, mano kaimynas, toks juokingas diedukas, dilbį sugebėjo
susilaužyti: vežiau jį į Lazdynus, Skubios pagalbos skyrių... Ten eilėje
susipažinau su Aukse – ji buvo ranką susipjausčiusi... Vargšė „fuksė“, tai yra
pirmakursė... Taigi, turiu tokį kraujo magijos šalutinį poveikį – pagal kraują
galiu atpažinti savo giminaitį... vaikų vaikaitį... vaikų-vaikų... nežinau, na
nors nuošimtis procento kraujyje jei yra – galiu net spėti, kokia tai
atšaka...
Khmmmm.... Na štai... Šeima ne iš
turtingųjų... Mergaitę į mokslus leido... Nuoma ir visa kita... Žodžiu,
pasiūliau darbą buveinėje... Galiu gi sau leisti... Na, nesu leprikonas,
didelės meilės savo nemenkom santaupom nejaučiau... Negi gaila?.. Atseit dirba,
atseit savarankiška... Paglobosiu, kol kokios meilės neatras ar pabaigusi mokslus
- kur nors padoriau neįsidarbins... Nors ir čia galėsiu padėti, jei reikės... Įžūloka, kai kada
akiplėšiška mergaičiukė, bet man ji patinka... Na, kaip giminaitė, žinoma...
- Kai ko neužmiršai? – tęsė ji.
Mintyse tarkštelėjau per kaktą:
tikrai, pamiršau. Savo antrąjį – nedarbinį, tiksliau darbinį, bet kitokio
pobūdžio darbams, telefoną... Turiu tokią magišką savybę – surasti daiktus... Na, žmones
jei reikia... Kai kada kreipiasi... Tam tikrame rate esu žinomas šios srities,
o ne spynų atrakinimo specialistas...
Ne, ne – užbėgu klausimui už akių –
aš ne detektyvas... Jokių geriukų-blogiukų žaidimų, jokiu šuru-murų ir pykšt-pokšt! Aš ne seklys, ne detektyvas ir jų žaidimų nežaidžiu!
- Ko tyli? – nusijuokė mergina. – Žinai
kas skambino?
- Laukiu ką pasakysi...
- Kažkokia verkšlenė isterikė, va
kas. Sakė pasakyti, kad Žalioji Ledi, o tu suprasi...
- Tu... tu atsiliepei?! – mintyse
svaidžiau žaibus. Pats kaltas, aišku. Ką jau čia. Bet jokiais būdais nenoriu
įtraukti Auksės į šituos reikalaus. Bet kas turintis nors kruopelytę mano
kraujo, gali tapti ragana, raganiumi, žolininku, žolininke, žiniuoniu...
žiežula, galų gale... Dar kuo nors... Bet nereikia... Galutiniam variante, tai nieko gero neduoda... Geriau tegu būna normalia moterimi...
- Tai kur čia neatsiliepsi?!
Praktiškai visą valandą be perstojo skambėjo...
- Ką, negalėjai užtildyti?
- Kad jis pas tave net
neišsijungia... Dangtelio, kad bateriją išlupti, net atidaryti neįmanoma...
Išprotėjimas! Klausyk, o kas čia per
modelis? Baterija visai nenusėdo...
Na taip... tiesa... o kas jai beliko
tokiu atveju? Na nėra idealių daiktų... Nėra!
- Vėliau, - jau kiek apsiraminęs
mintyse numojau ranka. – Sakyk, ką sakė?
- Šeštą pas kažkokį Simą. Lauks.
Sakė, kad žinai kur... Klausyk, man jau laikas išeiti. Grįši?
Na taip, žinau...
- O kur skubi? Dar tik trys.
- Porą užsakymų užrašiau rytojui.
Nieko skubaus, o man sesija ant nosies...
- Tai gali ofise mokytis...
- Aš su drauge susitariau. kol į
Filaretus nuvažiuosiu...
- Sesija jai, mat, - suvaidinau
pyktelėjusį. – Žinom mes tuos mokslus su draugėm...
- Nevaidink tėtušio, a? – merginos
balsas nuskambėjo taip juokingai paaugliškai, kad net prajuokino.
- Gerai jau, varyk...
Na taip – esu pats geriausias
darbdavys pasaulyje... Juokas ir tiek... Kartą pamatęs kaip ji kažkokios
bevardės firmos nagų laku bando kankintis tvarkydama nagus, išskyriau tikslinę
premiją – ilgalaikiam lakavimui... Aha... Ir ta premija peraugo į sistemingą
priedą prie visai kaip studenčiokei padoraus atlyginimo... Paikinu, blyn...
- Čiau...
- Iki... – šypsodamasis pasakiau
jau į pypčiojantį telefoną.
Nuotaika vėl atsigavo. Bet jau
jaučiausi ramus. Nartumas išgaravo.
Ir ką čia dabar veikti?
Apsidairiau... Prie būsimo Ibiso
sukiojosi bobkatai, šūkčiojo statybininkai, nuo plento skriejo mašinų ūžesys...
Ėhė... o jūs gavojati Ibisą stato
ir šį tinklą laiko žmonės? Aha... tuoj... Kad tik ne taip... Šventi paukščiai
palaidi nelaksto, taip sakanat...
Į ofisą jau tingėjau grįžti. Noras
praleisti laiką su koduojama-programuojama spyna - jau ir išblėso. Pajutęs kaip
gurgia pilvas, nusprendžiau judėti tiesiai pas Simą... Pas gabvartą Simą. Geras
bičas. Iš kaukų giminės, galbūt net paskutinis toks. Jis laikė smuklę visiems
tokiems nežmogiams, dievybėms arba išrinktiesiems žmonėms Užupyje. Dar nuo tų
laikų, kai Užupis buvo vargdienių prostitučių kvartalas... Pamenu, kartą per
Vilniaus gaisrą, net tris paras jo „Jaujoje“ slėpėmės. Įeinama per apgriuvusius
vartelius arkoje ir patenki į kitą erdvę... Ten laikas kiek kitaip teka...
Niekada neprailgsta...
II.
Nusileidau nuo taip vadinamo
„barbakano“ ir visai nesirūpindamas apmokėti už stovėjimą, numečiau mašinėlę
šalia „Tymo turgaus“. Taip, gi sakiau, kad mašiniukas šiek tiek „paturbintas“?
Nei mokesčių rinkėjai, nei policininkai, nei įkyrūs puskvaišiai pilietiški pensininkai
ar kokie šunininkai jos neužfiksuoja. Matyt, tai mato, o štai akis nefiksuoja: ji
tarsi praplaukia ir išblaško žiūrinčiojo mintis... Visi tokie „piktuoliai“ praeina
pro šalį ir savo „talonus“ kabina kaimyninėm...
Nusprendžiau kiek prasieti pėstute.
Oras gaivus, geras. Vasara dar neįsibėgėjusi. Popietė dar neįkaitusi.
Prasilėkus apie pusantro šimtų kilometrų gana ankštokoje mašinytėje, prajudinti
kojas – šventas reikalas.
Įsimečiau burnon šaižiai mėtinę
„Dirol“ pagalvėlę, pasikasiau nosį, pasitaisiau tamsius akinius ir mėgaudamasis
praeivių, turistų ir neturinčio ką veikti jaunimo trynimosi stebėjimu,
nupėdinau link Malūnų gatvės tilto.
Tibeto skveras... Kvailas
pavadinimas... tik vietinis dabartinis bomondas tokį ir galėjo sugalvoti...
Nors jeigu jie žinotų, kas čia kadaise yra buvę... Nors dzin... be visų šių
dailiokų pasaulis būtų nykus... Bendrai paėmus – smagūs žmonės...
O! Čioperiai... Du juodi „Harliai“
su balnakrepčiais po galine sėdyne... Slibinai pas Simą „Jaujoje“? Nedažnai jie
čia lankosi – matyt turi kažkokių reikalų. Bus malonu susitikti. Reiktų ir savo
Hondą Vtx iš palėpės ištraukt, prasilėkt su vaikinais...
Na, taip-taip – slibinai... Jums
nepasigirdo... Tiksliau slibinas... Vilniaus slibinas... Tai kas liko iš
slibino...
Jaučiu, reikia paaiškinti? Dviem
žodžiais nepaaiškinsi ir nepapasakosi, o keliais žodeliais suvulgarinsi... Sunkoka
užduotėlė...
Taigi, girdėjote padavimus apie
trigalvius, devingalvius.... dvylikagalvius ir galbūt net tūkstantgalvius
slibinus? Girdėjot... Tai štai, tame yra tiesos. Kažkada senai, kažkokioj
kitoj realybėj gyveno būtybės, kurias priimta vadinti slibinais. Vyko ten
kažkoks karas, kurį jie, atvirai sakant – prašiko... Bet būtybės buvo ne
paprastos... Susirinko, pasitarė ir nusprendė pasislėpti. O pasislėpė labai
kvailai: pasidalino į esybes... Pavyzdžiui: į karį, į svajoklį ir į kokį
vienuolį... Na taip... štai tau ir trigalvis slibinas... Tačiau ateina tokia
diena, kai ten kažkas kažkur danguje ir kažkokiose sferose susieina ir jie kartą
per kelis metus ar per kelis šimtus metų - vėl susilieja... Taip jie vėl
akumuliuoja magiškąją ir fizinę energiją... Tik jie tada pikti... įnirtingi...
Tačiau doriems žmonėms nepavojingi... Taip- taip... Teko girdėti, kad
kažkokioj, kokioj nors šiknoj, kur kriminogeninėje vietovėje staiga blogiukai be regimos priežasties neria į visus šonus kaip pabaidytų žuvelių spiečius? O
jų bosai kažkur pradingsta ir niekas jų neranda... Ar kokie maniakai ar
iškrypėliai siautėję ir terorizavę kokią nors vietovę staiga pradingsta? Teko
girdėti? Tai štai, tai štai tokių susiliejusių į slibiną slibinų esybių
darbeliai... Ką jie su jais daro? Ryja? Degina? Kankina? Pjausto į gabalėlius
ir kepa ant laužo?.. Nežinau ir žinoti nenoriu...
Tačiau ir slibinai, čia žemėje, turi
priešų... Galingų ir stiprių priešų... Kurie juos persekioja šimtmečiais.
Kodėl? O kodėl medžiojami baltieji raganosiai? Tigrai?.. Drambliai, galų
gale.?. Taip, dėl magiškų savybių... Kiek ten tos magijos raganosio rage tai
nežinau, bet puslitris slibino kraujo vertingesnis už kibirą Afrikos
deimantų... ir ne bet kokių, o šlifuotų – praktiškai briliantų...
Štai nuo tokių medžiotojų nukentėjo
ir mūsiškis Vilniaus slibinas... Sena tai istorija... kvaila iki žagsulio... Ir
liūdna. Siekianti tuos laikus, kai aš dar basakojis berniūkštis po miškus
ganiausi... Taigi, pasiekė mūsų valdovus gandas, kad paskelbta Vilniaus
slibino medžioklė. Suko galvas, savais
nepasitikėjo... Na, žinot, kaip dvaruose? Gyvatynas ir intrigantų lizdas... Tad
prisikvietė senuosius chazarus – karaimus, kad Slibiną saugotų... Na, taip,
taip... šiais laikais jau ir tie patys karaimai pamiršo kokia čia jų šventa
misija buvo... Na, o jei ir prisimena, tai nebent koks senas-senas senuliukas,
kuris jei ir prabiltų, būtų pirštais užbadytas... Taigi, karta iš kartos jie
rūpinosi slibinu, o tiksliau - trimis jo esybėmis, kurios susiliejusios visu
priešus surydavo. Apie tai dabar tik jų tradiciniai simboliniai trys langai ir
liudija... Bet apie tuos langus, tai jau atskira kalba. Medžiotojai, esant tokiai apsaugai, net šnairuoti čionai bijojo...
Bet išaušo išdavikiška diena... Nagi sakiau – valdovų rūmuose niekam niekada
nebuvo nieko švento... Augustas, parsidavėlis ir ištvirkėlis... Mistikas
svajojęs apie amžiną gyvenimą ir amžiną lėbavimą... Pasinaudojęs maru, kuris
siautėjo po visą Vilnių ir nusinešė stipriausius ir geriausius karaimų karius,
išmintingiausius gudročius, įsileido medžiotojus... Suokalbis buvo labai
paprastas – tais metais, kažkuriuo momentu turėjo visos trys esybės susilieti,
o jį patykoję medžiotojai – slibiną nudobti. Bet kažkas ten įvyko, karaimai,
matyt, vis tik pajėgė įsikišti ir jų planus suardė, bet viena esybė žuvo...
Taigi... O dabar jie medžiotojams
jau nebeįdomūs... Iki tam tikro laiko, aišku... Bet jau vertė nebe ta. Beveik
niekinė. Pati didžiausia vertybė – slibino širdis – prarasta amžiams... Tik
raganom ar raganiams jie gali būti dar kažkiek įdomūs, bet jie per menki, kad
galėtų susimokėti medžiotojams, o slibinai per stiprūs, kad šie prieš juos
drįstų net pyptelt...
III.
Nutupdžiau savo minkštąją ant
aukštos baro kėdės ir sukramtytą „Dirol“ pagalvėlę įmečiau į peleninę.
Linktelėjau Simui, o šis, nieko neklausęs, priliurlino bevardžio brendžio per
gerą nykštį ir stumtelėjo stiklą link manęs.
Aižus kvapas palietė šnerves,
aštrus saldokas skystis nutekėjo gerkle. Kažkur viduje sušilo, o akys tarsi
atsigavo.
Smuklė buvo pustuštė – na, diena gi
dar... Nieko keisto. Pasisveikindamas kilstelėjau ranką baikeriškos išvaizdos
slibinams, kurie sėdėjo su kažkokiais dviem plikiais. Nuo galvos nužiūrėjau
nedidelėje pakyloje besikrapštančią liauną mergaičiukę su pašiauštais
violetinie spalva dažytais plaukais ir porelę garso operatorių, kurie kažką
marmaliuodami sau po nosimis kuitėsi tarp laidų raizginio.
- Kokia nors undinėlė iš naujųjų? –
linktelėjęs į scenos pusę užklausiau Simo.
- Juokauji? Čia juk pati sirena Ligetė!
Tik šį vakarą, - papurtė galvą mažasis gabvartas ir savo suoleliu nupėdinęs į
kitą baro kampą, ėmėsi dėlioti kavos puodelius.
Taip, jo baro pusėje buvo aukštas platus suolelis kuriuo jis
vaikščiodavo, nes per savo ūgį, net į viršų iškėlęs rankas galėtų tik pirštų
galiukais paliesti stalviršį.
Tuo tarpu Ligetė, papurčiusi savo
aiškiai dirbtinai dažytus plaukus, pakedenusi juos savo plonyčiais piršteliais
užsimerkė ir kilstelėjo galvą...
...duslus ir viliūkiškas balsas,
tarsi raibuliuojantis vanduo, užgulė ausis...
Žodžių nebuvo... tik melodija...
...balso tembras kaitaliodamasis
tarsi vaivorykštės spalvos po truputėlį aukštėjo... Visą aplinką ir net
vidurius persmelkė pasigėrėjimo ir euforijos banga, ir...
...ir staiga tapo tylu...
Net atsidusau. Nebuvau jautrus
sirenų ir undinių magijai, bet jų balsas mane visada žavėdavo. Proto
neprarasdavau, bet rodos galėčiau klausytis visą amžinybę...
- Neblogai, ar ne? – žaviąją
akimirką nutraukė Simas. – Ir čia tik repeticija... Vakare bus anšlagas.
- Net neabejoju...
- Tu čia šiaip? Ar?..
- Ar... Bet susitikimas kiek
vėliau, o dabar būtų neblogai užkirsti tavo firminį...
- O gal cepelinų? Vėdarų? Kugelio? –
šelmiškai mirktelėjęs, tarsi būtų išrėžęs didžiausią sąmojį, Simas pasitenkinęs
pakreipė galvą.
- Cha-cha-cha, kaip juokinga....
Na taip, žinodamas mano „meilę“
(taip-taip – kabutėse!) šiems patiekalams, „Jaujos“ šeimininkas visada
pasierzindavo.
- Na gerai jau, bus tau firminis.
Eik kur prisėsk, o tai čia savo riebiais pirštais nučiupinėjai visą mano
poliruotą stalviršį, - Simas demonstratyviai pasilenkė ir pūstelėjęs į mano
nučiupinėtą stalviršį, greit ėmė trinti skudurėliu visus pirštų antspaudus.
- Tik skylės nepratrink... –
atsikeršijęs apsižodžiavime jam po nosimi pakišau tuščią stiklą ir nupėdinau
prie savo mėgstamo staliuko kitame salės kampe.
Taip, „Jauja“. Įėjimas žemėje, o
kur ir kokioj erdvėj esame – tai nė viena gyva ir negyva būtybė nežino. Net
pats gabvartas Simas. Ir aš tokią savo buveinėje turiu. Tik mažytę – kokių
trisdešimt penkių kvadratų. Kaip slėptuvė, kaip saugykla, kaip poilsio
kambarys...
Į tokias erdves pakliūti galima tik
su šeimininko leidimu. Na, nors kartą.
Po to, jau jeigu nėra specialios magijos – gali lankytis kiek nori...
Per tiek šimtmečių pas Simą
susidarė platus klientų ratas. Praktiškai „Jauja“ buvo žinoma ir net už
Lietuvos ribų. Tačiau buvo būtybių, kurios čia vengdavo lankytis ar net
bijodavo. Va, pavyzdžiui – gremlinai. Nuo aukščio išsigimę nykštukai, kurie
labai nori skraidyti. Kai tik broliai Mongolfje pakėlė pirmąjį oro balioną,
taip atsirado ir nykštukai, kurie labai norėjo skraidyti – jie visada turėdavo
polinkį prie technikos... Tik nuo aukščio jų smegenys kažkodėl nučiuoždavo...
Vėliau ar anksčiau viskas baigiasi liūdnai... Tai va, tokie visokie gremlinai,
kaip paksiai ar kairiai, ar dešiniai – čia vengia lankytis. Nemėgsta niekas jų.
O jie tą puikiai jaučia ir vaidina pasipūtusius nesuprastuosius genijus
atsiskyrėlius... Na, dar vampyrai vengia... vilkolakiai... nekromantai... Bet
jie visi tik dėl to, kad dalis jų magijos čia neveikia – visi juos mato jų
tikraisiais veidais. Tad jei salėje kas sėdi su tamsiais akiniai – tai dažniausiai
kokie nors persivertėliai ar kraujasiurbiai... Na, o tokios laumės kaip Šiltinė
ar Maras – iš vis negali įeiti...
Taigi taip...
Prie staliuko prišoko juokingas susivėlęs
maumas ir gailiai šypsodamasis padėjo ant stalo firmini Simo kepsnį... Brangus,
tas rupūžė kepsnys – bet vertas nuodėmės... Kur jis gaudo tuos jalus, jeijrus
ar centikorus – nežinau, bet jų tinkamai paruošta mėsytė, tai kažkas pavydėtinai neįtikėtina!.. Kartą paragavęs –
neužmirši visą gyvenimą... O pas Simą – tai ir Anapilyje...
- Ir ką nors silpno pagurkšnoti...
- Raudonas? Baltas? – naiviai
išplėtęs akytes pasiteiravo maumas.
Na ir kodėl jais gąsdina vaikus?
Maži mieli juokingi žmogiukai... Na, kol nesupyksta, aišku...
- Raudono. Sauso...
Sirena vėl pradėjo repeticiją...
Ir kam jai tas neveikiantis retro
mikrofonas? Kad rankas turėtų kuo užimti?
Nuostabu...
IV.
Žalioji Ledi...
Žalioji Dama...
Oi kiek vyrų galvų prarastų! Oi
kiek nusišovusių, oi kiek pasikorusių... išprotėjusių ir nusiskandinusių...
Ne, ji ne kokia airių laumė. Nieko
bendro. Ir su spalva nieko bendro neturi... Žalia, tai pagal senus laikus –
nesubrendusi... Naivi... skaisti...
Bet ji ne naivi ir neskaisti... Ji
gal deivė, gal dievybė... Nežinau... Šiaip ji turi daug vardų
O pati ji – visiška briunetė.
Širdžių ėdikė... gundytoja... Bet ir ne tiflingė... ir ne nimfa... Ne... Bet
nedaugelis žmonių vyrų gali atsispirti jos kerams... Kerams, kurių iš tikro
nėra... Tam, kad kažką suvilioti – jai kerai nereikalingi...
- Na, užsilaukei, brangusis... –
Violeta grakščiai laikydama mažyti pailgą rankinuką rankose, koketiškai
palenkusi savo galvą, šaudydama migdolinėmis dailiai paryškintomis akimis,
plaukė kol maumas atitrauks kėdę ir grakščiai ant jos kraštelio prisėdo.
- Paryžiuj tavo brangusis... –
subumbėjau. - O kur „atsiprašau“?
- Paryžius... Svajų miestas...
Ilgiuosi aš jo. O tu?
- O aš ne, - suraukiau nosį. –
Kvailas miestas...
Maumas pakišo meniu. Prie mūsų
staliuko įsivyravo tyla. Violeta koketiškai natūraliai vaidino, kad renkasi,
nors buvau tikras, kad tas rinkimasis baigsis kokiu nors „parfe“... na gal dar
taure raudono vyno ir „a-lia fua-gra“ paštetu...
Taip ir atsitiko. Tik
atvirkščiai... pirma delikatesinis paštetas...
Neskubėjau... Norėjau, kad ji
prabiltų pirma. Klausydamasis salės šurmulio, atsainiai tyrinėjau gilią Violetos
iškirptę, kur kiekvienas centimetras, kiekvienas milimetras buvo ištyrinėtas,
išstudijuotas ir perskaitytas... Kadaise už vien tik galimybę prisiliesti prie
šios gaiva ir jaunatve spinduliojančios krūtinės, galėjau atiduoti visą savo
likusį nemirtingą gyvenimą... Bet dabar save pagavau galvojant, jog jos
gamtiniams viliokiškiems kerams – nieko nejaučiu. Jokios aistros, jokio
geidulio... Matyt užužpraitam amžiuje jau tiek išsikankinau, kad manęs ji jau
seniai nebejaudino...
- Khmmm... patinka? – naiviai
akytėmis sumirksėjo Žalioji Dama ir kukliai pasisukusi, grakščiai rankute
pasirėmė taip, jog jos dekolte paslapčių beveik iš vis ir neliko... Nors kokios
ten paslaptys!
- Ne, madam Diana de Puatje, - taip-taip,
tai ta pati, kadaise buvusi Henriko antrojo favoritė... ji turėjo daug vardų...
Bet kai norėdavau ją paerzinti, ją visada vadindavau šituoju... – Galvoju kiek hialurono
rūgšties susileidai...
- Hialurono rūgštį leidžia veido
korekcijai, jeigu ką, ševalje barone Trenkai, - lygiai taip pat įgėlė šioji
madam, o aš nejučiomis pasičiupinėjau kaklą, kurį tie prakeikti
revoliucionieriai vos nesupjaustė savo pragaro mašinėle – giljotina... Na taip,
aš irgi ne be nuodėmės... – Gal pakalbėkim apie reikalus?
- Trigubai... - linktelėjau galva.
- Kas trigubai?
- Apmokėjimas trigubas, nuo priimtų
įkainių... O gal geriau penkiagubas?.. Taip, ko gero...
- Tu dar neišgirdai reikalo
esmės...
- Koks jis bebūtų, kažin ar jis bus
paprastas ir be paslėptų rifų...
- Frederikai!
- Seniai aš jau ne Frederikas...
- Juk mes draugai... – mergina koketiškai
smiliumi prisilietė prie mano rankos kuri laikė raudono vyno taurę.
- Tik todėl ir nesprunku iš čia
greičiau iš kamuolinį žaibą...
- Na ir ko gi tu širsti? Aš juk
šitiek kartų tave gelbėjau! Tave globojau...
- Ir dvigubai tiek pat pakišinėjai,
išdavei, pardavei... Vardinti visą sąrašą?..
Violeta suraukusi žavias ryškiu
lūpdažiu paryškintas lūpas, atitraukė ranką ir vaidindama įsižeidusią pasisuko
į scenos pusę, kur beveik nieko nevyko, jei neimti į galvą kažkokio
triukšmadario klouno.
Na štai... Žodžiavimasis baigėsi...
Išsikvėpėme... Dabar ramiai ir dalykiškai galėsime pakalbėti apie reikalus...
Būtų gerai spėti pakalbėti iki
sirenos pasirodymo – po to gali būti jau ne iki kalbų.
- Gerai, jau gerai, mieloji,
honoraro du kart didesnio užteks...
Violeta pasisuko ir pasižiūrėjo į
mane. Jos akys buvo liūdnokos, kaip kokios nuskriaustos mergaitės. Visas
koketiškumas kažkur jau buvo išgaravęs ir ji tapo panaši į paprastą žemišką
moterį, kuriai reikalingi vyriški atlapai, ant kurių ji galėtų išsiverkti...
Tik nereikia apsigauti...
- Man reikia pagalbos.
- Net neturėjau kitokių iliuzijų.
Kalbėk.
- Dingo nuotraukos. Jas reikia
surasti.
- Tik tiek? – giliai nustebau.
Visas tas skubumas dėl kažkokių nuotraukų? Nuotraukų, kur matyt užfiksuota
eilinė jos kokia avantiūra? Ji ir pati pakankamai turi galių, kad susirastų
kažkokį tai spausdinto kartono gabalėlį... Tam jai manęs nereikėtų. Kažkas čia
ne taip. – Tai nuotraukų?
- Nuotraukų. Tik ne paprastų... Tik
nereikia tos tavo tokios išraiškos...
- Išraiška kaip išraiška,
nesikabinėk. Juostelė? Fotoaparatas? Mobilus? Ar tik atminties kortelė? Gal iš
vis neverta ieškoti? Kas juose?
Va, dabar jau aiškiau. Tokius
dalykus, kaip senos geros nuotraukos – surasti gali net paprastas žmogus
turintis ekstrasensorinių gebėjimų – ekstrasensas... O štai skaitmeninės
technologijos!.. Jos net dievybėms ne visada įkandamos... Cha, čia jau mano
profilis – myliu šį pasaulį!
- Lordas...
- Batoras? Oho... – nustebau.
Nešvarūs darbeliai? Batoras visus tamsiuosius laiko geležiniame kumštyje. Jam
valdžia tai hobis... Pačio seniausio vampyrų lizdo visoje Centrinėje Europoje
lordas. Atsikraustė dar Batoro laikais. Kažkoks jo, to ano, buvusio karaliaus dukterėčios
grafienės Elžbietos giminaitis... Čia atsikraustė, kai jos lizdą išardė ir ją
pačią užmūrijo jos pačios bokšte. Tik tiek, kad jis nebuvo sadistas kraugerys.
Kraujas jam buvo reikalingas tik tiek – kiek... Ir ne daugiau. Užtat šešėlinė
valdžia!.. Pamenat Zuokulą? Na tą patį... Taip-taip... iš jo lizdo...
– Tai ko
jis pats nesikreipia? Tu kas? Jo kurjerė?
- Ten buvo mano mobilus... – tarsi
prasikaltusi mergaitė nuleido blakstienas Violeta. – Tu vienintelis, kuriuo jis
patikės, jei paliudysi, kad kopijų nėra ir nebuvo...
- Tad jei pasirodys, jog buvo
darytos kopijos, reikės medžioti dar ir jas?
- Taip...
- Oho! Ir dar kartą – Oho... O
dabar pasakok. Viską... Visai viską... Ir apgaubk mūsų stalelį kurtumo sfera, o
tai sirena lipa į sceną ir šiaip... bus saugiau...
Žaliosios Ledi lūpytės sujudėjo, ji
barkštelėjo mažuoju piršteliu per stalą ir mus apgaubė tyla. Visi garsai,
išskyrus mūsų pačių – liko anapus magiškojo nematomojo kupolo... Ten jau galėjo
nors ir patrankų kanonada dundėti – kol Violeta jo nenuims – niekas mūsų
negirdės ir mes nieko iš anapus negirdėsim...
V.
Klausiausi ir nežinojau juoktis ar
stebėtis: banali istorija. Na, suaugę dėdės ir tetos susirado pramogų... Na,
spėkit, kas gi gali prablaškyti šimtamečius skaičiuojančius snobus? Ir dar
vampyrus? Ir jų draugus?..
Padėsiu – pramoga žinoma dar nuo
senovės romėnų laikų... Ką ten romėnų?! Šumerų ar babiloniečių!..
Na taip, atspėjote... Orgija... Ne,
ne kruvina orgija. Bet kraujo elementų, botagėlių, sado-mazo ir visokių
svaiginančiųjų dalykėlių – kiek tik nori. Įdomu kokia tema? Bet kas man rūpi...
Tai, kad Violeta tenai su Batoru
davėsi – manęs visai nestebino – ją visada traukė galingi valdžios ar šiaip
garsūs vyrai... Ir nesvarbu ar tai narkobaronas, ar imperatorius Saulė. Savo
laiku pas madam Kliko, ji štai per panašų vakarėlį, vos senojo Diuma (to pačio)
neužjodė... O tai jos dėka, žmonija vos ne neteko paskutiniųjų jo kūrinių...
Nors kūriniai tai šiaip sau...
Žodžiu, kiek nukrypau.
Taigi, viskas būtų pusiau su velniu
(vos ne tiesiogine prasme), bet kažkokia kviestinė apsinarkošinusi ilgakojė
asilė (kitaip nepavadinsi), kuriai buvo skirtas vaikščiojančios kraujo donorės
vaidmuo (na taip, kai kurių, nechemikų narkomanų kraujas vampyrų vertinamas,
kaip pas mus pelėsinis sūris...), pačiupo madmuzelės-panelės Violetos mobilką
ir prifotkino pilną kortelę...
Galiu tik įsivaizduoti kokie ten
galėjo būti kadrai...
O mobilka dingo... dingo keistai,
iš josios geliko... Tai yra mersiuko visureigio... Na, su mano automobiliai
stokie fokusiai nepraeitų, o štai jos visureigis – be tinkamos apsaugos...
- Gerai, duok delną ir pabandyk
prisiminti kaip jis atrodė paskutinį kartą, - ištiesiau per stalelį delną,
kuriuo užklojau josios.
Užsimerkiau. Akyse suraibuliavo,
bet įvairiaspalvės gijos tarsi užšalo...
- Nuimk kupolą... – paliepiau ir
mus užklojo „Jaujos“ šurmulys, kurį užgožė sirenos niūniavimas.
Nesusilaikiau
ir linktelėjęs pritraukiau jos pirštų galiukus sau prie lūpų...
Tarsi elektros išlydys...
- Telefonas kažkur čia! – tyliai
šūktelėjau ir iš nuostabos išplėstomis akimis ėmiau dairytis po salę... –
Kažkur prie išėjimo... Nieko pažįstamo nematai?
Violeta taip pat ėmė dairytis, jos
daili, juodų, trumpai kare kirptų plaukų įrėmintas veidelis su ryškiomis
lūpomis ėmė sukiotis, o akys tarsi žaltvykslės spindulėliai ėmė lakstyti per
visus Simo svečius.
Aš pats nieko įtartino
nepastebėjau... Na gal tik prie baro kažkoks visai nematytas laibas tipas su
madinga barzdele.
Visiškas žmogus? Su kuo jis
atėjo?..
Bet mintis kaip šovė, taip ir
nubėgo... Kažkodėl ją atmečiau iš karto – pavieniai patys sau žmonės - čia reti
svečiai. Kokia nors ragana atsivedė savo meilužį...
Taip...
- Ne, nė vieno.. Gal ne salėje? –
atsakydama Violeta pasisuko į mane.
- Salėje... Dingo! Blyn! Greit!
Kelias akimirkas prieš tai, sirenos
dainavimas baigėsi, o didelė kompanija būriavosi prie portjeros, už kurios buvo
išėjimas.
Pabandžiau prasistumdyti, išbėgau į
lauką...
Taksas... Nebepavysiu... Kol juda,
o aš nejudu paskui – nieko nebus. Reikia, kad bėglys bent kuriam laikui sustotų
arba judėtų labai lėtai... Arba aš paskui jį judėčiau... Na, žodžiu... Keiktis
tik norisi...
- Ne? – su viltimi balse paklausė
Žalioji Ledi, kai grįžau prie stalelio.
Suspaudęs lūpas lėtai palingavau
galvą.
- Be telefono, ką nors iš
automobilio dar paėmė? – gurkštelėjęs vyno, paklausiau.
- Ne... Kas nors iš savų?
Gūžtelėjau pečiais:
- Paieška užtruks...
- Žinai, ryt Belmonte bus
susibūrimas. Uždaras vakarėlis... Ten bus dauguma ano vakarėlio...
- Nuostabu! – išsišiepiau. – Kaip
ten patekti?
- Manau Lordas nepagailės dar vieno
kvietimo. Juolab ten kai kurių tavo buvimas nenustebins.
- Ta prasme?
- Tu gi ne visai nežinomas seklys,
- mirktelėjo briunetė ir manieringai pakėlusi taurę priglaudė ją prie lūpų.
- Aš ne seklys, ne detektyvas ir
ne...
- Žinau, žinau, mielasis...
- Tavo mielajam Lordas jau seniai
kraują išsiurbė...
- Fu...
VI.
Lėtai nuspaudžiau „chuligankės“
stabdį ir lėtai, kad nesukelčiau dulkių, sustojau posūkio į Belmontą kilpoje.
Visai šalia žirgyno. Negalėjau susilaikyti. Kaip tik pievoje grakščia žingine
judėjo tikra šėma ar palša, čia jau galima pasiginčyti – hanoverio kumelė su į
taktą linguojančiu raiteliu... Šalia jos juodas fryzas...
Raiteliai, matėsi, kad patyrę –
moterys ar vyrai – man nerūpėjo. Gėrėjausi žirgais... Viena vertus aš jau tiek
prisijodinėjęs, kad įsivaizdavęs save miesto centre ant kokio arklioko - net
pašiurpstu, o kita vertus - ilgiuosi šių tauriųjų gyvulių... Motociklas, tai ne
tai... Ne tas pojūtis. Nors gal net geresnis...
Taip... baigsiu šį Violetos
suknistą reikalą ir išsitrenksiu su slibinais kelią ant ratų pasukti...
smegenis prapūsti...
Nugyniau šonan romantinę miglą ir
neužilgo pasiekiau pirmąją Belmonto stovėjimo aikštelę. Galėjau privažiuoti ir
arčiau, bet mano akį patraukė vieniša, lygiai tokia pati „chuligankė“. Na, gal
dėl ant jos nusėdusių dulkių spalvos ir buvo panašios. Ko gero stovinčioji buvo
šiek tek gelsvesnė. Na, bet nesvarbu – prisiparkavau šalia jos.
Išlipau, kritiškai apžiūrėjau abi
mašinas ir apsidairęs ar nieko šalia nėra, primerkiau akį ir šiaip sau, be
jokių išankstinių planų ir minčių, užleidau numerių miglą. Na, miražą. Dabar
bet kam, kas nežino, jog ji yra, atrodys, jog mano auto numeriai ant dulkėto
automobilio, o jos ant mano. Tik tiek, kad dulkėtai mašinai jie per švarūs, o
mano švariai - jie per daug dulkini.
Įdomi čia magija. Jei bandytum
liesti rankomis, tai apčiuopomis jaustum ne tuos skaičius ir raides. Stogas
čiuožia – matai vieną, apčiuopi ką kitą...
Kodėl taip pasielgiau? Net neturiu
paaiškinimo. Kartais jo net ir neieškau. Kai kelnės pilnos visokio plauko
patirties, net kartais nebeanalizuoji savo elgesio – „automatą įjungi“...
VII.
Nė kiek nenustebau, kad priėmimas
vyko užtemdytoje „Arkų“ salėje. Užtrauktos užuolaidos neleido matyti kas vyko
lauke, centrinis sietynas priblėsęs, o kseoninės lubos švietė tik per perimetrą.
Sienų arkų imitacija su tarp jų kabančiais paveikslais žaidė šešėliais ir
suteikė iškilmingumo, ir prašmatnumo pojūtį.
Na, nuobodūs tie priėmimai. Bent
jau šiame gyvenime aš jų nepasiilgau. Ypač, kad teko vaidinti vienišių dendį
snobą. Žalioji Ledi šianden (matyt ir vakar, ir užvakar, ir bus rytoj, ir dar
kurį laiką ateityje) buvo Lordo, dar vadinamo Batoru, briliantas. Nuostabus,
prašmatnus ir talentingo meistro nušlifuotas briliantas. Išpuoselėta išvaizda,
ištekintas stotas, panteros grakštumas ir katės gašlumas bei aristokratiškas
išdidumas - tai ir buvo šios moters (o gal deivės?) tikroji esybė. Jei
sugebėčiau, tai gal net pavydėčiau, ar ką? Šiaip tai aš pavydo jausmą turiu,
bet ne jai. Jos nepavydžiu. Ne. Jos negalima pavydėti. Tai tas pats kaip pavydėti saulės spindulių ir šilumos. Nuo tokio pavydo sudegsi, sudžiūsi ir
sunyksi... Nuoširdžiai ačiū! Plaukiojom – žinom!
- Yra? – pašnibždomis ištarė
Violeta, kai mes tarsi netyčia prasilenkėm.
- Yra, - atsakiau ir, tarsi jai
saliutuodamas, truputį kilstelėjau taurę šampano. Iš ties tai nurodžiau
storuliuką vyruką: kiek aukštesnį už dvarfą. O gal žemaūgis žmogus? Bet bet
kokiu atveju - ne goblinas. Nosis visada gobliną išduoda. Nors tokius
bakenbardus ir vilkolakiai mėgsta. Akis reiktų pamatyti...
Ji teisingai suprato – vis tik ne
vieną pūdą druskos su ja visokiose avantiūrose suėdėm. Jos akys tik trumpam
blyskstelėjo ir ji, tarsi darydama man malonę - šyptelėjo, simboliškai
priglaudė taurę prie lūpų ir nuplaukė prie Lordo, grakščiai įsikibo jam į
parankę, o aš padėjęs taurę ant priėjusio padavėjo nešamo padėklo, lėtai
nukeliavau per salę link išėjimo, kur pasuko storuliukas.
Linktelėjau porai iš matymo
pažįstamų tipų, vienam buvusiam klientui, senai pažįstamai simpatiškų bruožų
lamijai, kuri stovėjo, sprendžiant iš pasuktų peisų, su aiškiai iš Izraelio
atvykusiu tiflingu.
Koridoriuje išgirdau trinktelėjimą,
šlumštelėjimą ir... ir supratau, kad pavėlavau!.. Jutau, kad telefonas tolsta
nuo Belmonto skuodžiančio žmogaus greičiu...
Blyyynnn! Kol priėjau tualeto
tarpdurį, kur kraujo klane gulėjo storuliukas su praskelta kaukole, supratau,
kad jau „mobiliakas“ juda mašinos arba greitai minamo dviračio greičiu... Ne!
Motociklo! Arba mopedo? Skuterio? Yra šiokie tokie niuansai, kai ieškomą daiktą
gabena šiomis transporto priemonėms, nuo, tarkim - autobuso, traukinio, laivo,
automobilio...
Negyvėlio rankoje pamačiau
sugniaužtą Šventosios Mergelės ikoną. Na, tokią kaip mėgsta vežiotis kaimiečiai
tuteišiai savo nutrintose silkėse-audinėse arba taksistai, kurie šneka su tuo
baisiu akcentu ir dar klaikesniu humoru...
Na ką... Policija? Oj, kaip neturiu
noro su jais bendrauti! Guodžia tik tai, kad pasismaginsiu žiūrėdamas, kaip
inkščia ir nervuojasi visi tie snobai...
Kad tik nežinomieji šikniai kelių
kopijų nepridarytų, o tai jas medžioti ilgai užtruks...
VIII.
Man visada sekėsi sutarti net ir su
piktais naminukais, užguitais lauksargiais, pirčiais, kaukais, sargėm ar net jų
šeimynom. Mažoji tautelė man visada patiko. Labai paprasta su jais bendrauti.
Tik nereikia elgtis kaip su tarnais ar kokiais bėdžiais. Reikia išklausyti,
pamaloninti, kai kur pagirti, kai kada pasibarti...
Na, žodžiu, Violetos namo Žvėryne
dvasios netekęs ir suvargęs lauksargis mane praleido be jokių problemų. Užteko
pieno tinktūros ir valerijono trauktinės. Tai net prie spynų nereikėjo
krapštytis. Na, o kauko ar naminuko, Žalioji Ledi neturėjo. Ten kur ji
gyvendavo – visi šie mažiukai išsilakstydavo. Jie tiesiog vienoje gyvenamoje
erdvėje netilpdavo. Na, tai viena iš priežasčių ir kodėl jos kiemo ištvermingasis lauksargis buvo
toks nusmurgęs, nurzgla, amžinas varguolis. Juk su jais yra kaip?.. Mėgsta jie
harmnoniją ir pilnus namus, gyvą kiemą. Ta prasme - harmoniją savo erdvėje. Bet
jie ne pedantai ir ant numesto saldainio popierėlio ar kokio kakučio kamputyje
- nė kiek nepyksta. Jiems svarbu, kad kieme būtų koks gyvuliuks, kačiukas ar
ten šuniukas, kažkur netoliese krykštaujantys vaikai, ar net pikta šeiminikė,
kuri barasi ant paslapčia surbčiojančio dieduko. Jiems labai patinka kai
šeimininkas mėgsta pažvejoti, papypkiuoti, o šeimininkė skalbinius džiausto
kieme... Taip... ir kaukas ar naminukas, ar visas jų peras šalia... Tada jie
laimingi, švelnūs, pūkuoti, murksiantys ir velniškai sargūs! Jei kieme įsikūręs
toks laimingas lauksargis, tai joks vagis, niekada, kad ir kaip norėtų, į namus
neįlys, gaisro niekada nebus, visos ligų laumės šonu apeis... Va tik žolė žels
taip, kad vos spėsi pjauti...
Laukti reikėjo ilgai. Įsitaisęs ant
odinio fotelio šalia jau užgesusio akvariumo, vos neužsnūdau. Tik aštri klausa
pasufleravo, jog šeimininkė grįžo. Sienos išdavė. Garažas sujungtas su namu ir
nuo „geliko“ sienomis nuėjo vos juntama vibracija nežiūrint to, kad garažas
turėjo garso izoliaciją.
Prabėgo dar keliolika minučių ir
pajutau, kad kambaryje nebe vienas. Kažkas kažkur sušmėžavo. Tarsi rūko
gniužulėlis nuplaukė. Taip, ji moka vaikščioti visiškai be garso... Tai ir žavi
ir keri...
- Visai pasenai, madam Puatje, -
ramiu balsu ištariau ir pamačiau, kaip į klubus įsirėmusi rankas, piktai
žaižaruodama akimis priešais mane stovi furijos įsikūnijimas.
- Tu pats senas dundukas!
- Ir kam tau reikėjo žudyti tą seną
rundulį?!
- O ką, ne tu ten jį nudobei?
Atiduok „mobilką“ ir nešdinkis. Pinigus aš tau pervesiu, kalės...
- Acha. Ir pakišau tau jį mašiną...
- Ką?
- Nevaidink. Aš tikrai jau tavo
vaidybų sotus. Pilnos kelnės nuo tavo talentų...
- Nesupratau?!
- Ko nesupratai? Velniop tu čia
vaidini? Galvoji aš nepajusiu, jog tavo "mobilka" – tavo mersiuke?! Tau jau
tikrai senatvė, sklerozė? – pakilau iš fotelio ir tiesiog ore sugavau
skriejančią Violetos ranką, kuri buvo nutaikyta mano ausin...
Nebeturėjau nei jėgų, nei noro
ginčytis su ta moterimi. Piktai paleidau jos ranką ir įbedžiau akis į josios.
Na debilas aš... Tikras debilas!
Supratau, jog ji nieko nežinojo...
Piktai sumarmaliavau kažkokį tai
ten kvailą atsiprašymą ir greita žingine nupėdinau link garažo.
Violeta nusekė paskui. Na, nori
įsižeidinėti tegu įsižeidžia. O honorarą vis tiek sumokės.
Garaže uždegiau šviesą ir ištiesęs
ranką ėmiau eiti aplink jos mašiną. Priėjęs prie pakabinto atsarginio rato
ėmiau grabalioti aplink jį.
Žalioji Ledi piktai atstačiusi koją
ir sunėrusi rankas, piktai žybčiodama savo žaltvykslėmis akimis, laukė
spektaklio pabaigos.
- Štai... – užkišau ranką tarp
bamperio, atsarginio rato ir durelių.
Apčiuopiau tampriai pakištą plonytį
išmanųjų telefoną ir ėmiau jį krapštyti. Šūdžiai tampriai jį užkišo – ar
nereikės nuiminėti rato?
Krapščiau ir jau supratau, kad
reikalai prasti. Labai prasti...
Rato nuimti nereikėjo, telefonas
įkrito į ranką. Čia pat nuplėšiau dangtelį, išėmiau bateriją ir riebiai
nusikeikiau...
- Telefoną, kaip tarėmės radau, bet
atminties kortelės nėra, - baigęs keiktis ištariau. Visai nenorėjau
prisipažinti, kad nusistatęs buvau skaitmeniniam atvaizdui, o ne "mobiliakui".
- Kopijos!..
Palingavau galvą. Taip. Apsigavau.
Šiuo telefonu niekas nieko daugiau nefotografavo, tad fonuojantis nuotraukų
pėdsakas liko matricoje... Taip ir apsigavau. Velnias! Nauji laikai, naujos
technologijos! Užtai visos būtybės, kurios praktikuoja magiją, šiuolaikinio
pasaulio nemėgsta. Jis jiems nesuprantamas... Nuostabūs laikai! Kuo toliau, tuo
labiau įsitikinu, kad bent jau mano paslaugų poreikis tik augs...
Tik „mobilką“ reikės sunaikinti.
Taip bus paprasčiau. Nefonuos ir netrikdys...
- „Debilniką“ pasiimu, - net neklausdamas Violetos sutikimo
pasakiau kišdamas jį kišenėn ir ieškodamas savojo.
Surinkau numerį.
- Kam skambini? – šykščiai ištarė
Violeta.
- Į policiją... Pažįstamam
vilkolakiui... Alio, Vilis? Aha... Ir tau nesloguot, man reikia tavo
pagalbos... Taip... dėl šiandieninės bylos. Ne, ne... Aš čia nė prie ko. Man
reikia tik bent ranką palaikyti virš protokolų su parašais... Taip, tik tiek...
Būtinai. Parūpinsiu... Būsiu...
Patenkintas nuspaudžiau raudoną
mygtuką. Ryt. Viskas ryt... O dabar miegot...
Priėjau prie Violetos ir apkabinau
ją per pečius, o ši tarsi susirangė ant mano krūtinės. Beveik neliesdamas
perbraukiau ranka plaukus.
- Manai, kad iš svečių?
- Arba restorano personalo...
apsauginių... Ryt. Ryt, viskas jau ryt...
IX.
Vilis. Vilkolakis. Šaunus vyrukas.
Kažkada padariau jam paslaugą – suradau iš jo per kvailumą pavoktus daiktinius
įrodymus – padirbtų pinigų lagaminą, kurį jis turėjo nugabenti į nuovadą.
Visada sakiau: tarnybos metu – gerti negalima! Taip... išsukau aš jį nuo
tarnybinio patikrinimo... O tai būtų vaikinuką už klyno taip pričiupę, kad net
inkšt nesugebėtų. Na, bet tuom nepiktnaudžiauju. Visada atsidėkoju ir jokių
ypatingų ar įkyriai nemalonių paslaugų iš jo neprašau. Labai ir labai retai. Va
kaip šiandien....
Žodžiu – santarvė, taika ir
savitarpio pagalba...
Išėjęs iš nuovados pasičiupinėjau
kišenes neberadau dar ryte įsimesto „Orbit“. Viską sukramčiau?
Pasitaisiau tamsius akinius per
kuriuos nužiūrėjau pro šalį nueinančią porelę simpatiškų merginų trumpais
sijonėliais, mintyse jas kelis kartus nurengiau ir nupėdinau link artimiausio
laikraščių kioskelio.
Nusikaltėlį radau. Net bylą, kuri
susidėjo iš vieno charakteristinio puslapio pavarčiau. Jo parašas ant apklausos
protokolo aiškiai susijęs su atminties kortele. Sprendžiant iš galvoje
susidėliojusio vaizdelio, tai vis tik buvo tas pats pašlemėkas prie baro. Na,
kurį trumpam pastebėjau prie baro. Žmogus. Žurnalistas. Kaip jis pateko į
„Jaują“? Atsakymas paprastas – telefonas, į kurį Violeta buvo šiek tiek įdėjusi
magijos. Iš kur sužinojo apie „Jaują“? A velniai žino. Gal iš nužudytojo? Va,
pagausim už kirkos ir paklausim...
Na ir ką daryti? Nesėdi vietoj.
Pastoviai juda. Kaip gaila, kad nemoku piešti! Khmmm... Mintis!
Išsitraukiau telefoną ir surinkau
Lordo numerį.
- Alliioooo, - pasigirdo saldus
Batoro sekretoriaus balsas.
- Sujunk su Lordu...
- Ooo, ne Lordas, o ponas Lorenas.
O kas teiraujasi?
Šiaip tai man tie žydrieji man
neužkliūna, bet šįkart tas saldžiai šleikštus balselis kažkodėl suerzino.
- Seksiuk, saldusis tu mano mielas,
nešk greičiau savo išgverusią šikinę ir pasakyk, kad Rakčius, Raktininkas arba
Spynlaužys...
- O jisai užimtas. Dabar negali...
Galite perduoti per mane.
- Klausyk, sekretūtka...
- Aš rferentas...
- Dar pyptelsi, tai pats Lordas tau
šikinėn gipso pripils ir Nemune paskandins...
- Pro Vilnių teka Neris, jeigu
ką... – ir skubiai pridūrė: - Tuoj pasiteirausiu...
Žiojausi kektelti, bet paskutinę
minutę susilaikiau. Iš tylos ragelyje supratau, kad vis tiek negirdės, o ir
visi siuntinėjimai tam gražuoliukui, kaip žąsinui vanduo...
Po trumpos akimirkos pasigirdo:
- Jungiu...
Ragelyje spragtelėjo:
- Taip... – balsas buvo kimus,
duslus, be jokio jausmo. Ne roboto, bet tiesiog negyvas. Tarsi iš kapo.
- Mentato reikia. Gibonams vaizdelį
užkrauti.
Taip. Ko gero Batorui dirba
vienintelis Lietuvoje tikras mentalinis telepatas, kuris ne tik sugeba priimti
dozuotą informaciją, bet ir ją perduoti net bukapročiui zombiui (ką jau kalbėti
apie žmogų ar kokį dvasną!) per ganėtinai didelį atstumą. Jei nėra kalnų ar
kokių panašių užkardų, aišku.
- Jis dirba tik man.
- Tai tau jo ir reikia.
- Dėl?..
- Kol nėra kopijų. Po to gaudyti po
vieną žuvelę bus brangiau.
- Už valandos. Burėse...
Ekrane iššoko raudonas Andrejaus
kryžiukas. Klientas atsijungė.
Burėse? Jo ofise? Puiku. Mentatas
nuo jų stogo susnos abrozdėlį sugrūs visiems pašlemėkams aplink Vilnių
per kokius gerus trisdešimt kilometrų,
jei ne daugiau.
X.
Visiškai juodame (net langai juodai
tamsinti) Lordo mersedese buvo gaivu, bet kažkiek šleikštoka. Salone cirkuliavo
kapą primenantis šaltis sumišęs su vakarinės tujos lapų kvapo gaivikliu. Na,
bet kaip sakoma – klientas visada teisus. O manęs tai netrikdė.
Idiotą žurnalistą Lordo žmonės
užpelengavo greitai. Jis raitas ant savo strytbaiko nešiojosi su savo kažkokiais
niekingais reikalais po miestą niekur ilgai neužtrukdamas. Bet rupūžokas pajutęs uodegą,
pajudėjo Geležinio Vilko gatve link Savanorių prospekto. Lordo saugumo vadas
organizavo voratinklį, o mes tiesiog sekėme jiems įkandin. Batoras pats,
asmeniškai, norėjo čia pat ir vietoje, nepasitikėdamas jokiais kurjeriais, net
savo žmonėmis, be jokių tarpininkų pačiupinėti atminties kortelę ir, matyt, ją
sumaigyti savo kaulėtais, bet neįtikėtinai stipriais pirštais.
- Kopijų tikrai nėra?
- Garantuoju.
- Versijų kokių turi?
- Kam tos versijos, kai viskas
aišku? O detales pasitikslinsi, kai šiknių pačiupsi už pautų.
- Klausau.
Na taip. Lordas nekalbus. Užtat iki
beprotybės dalykiškas.
- Žurnalistas. Frikas, ta prasme be karaliaus galvoje, kuris nori
išgarsėti šiame ašarų pasaulyje. Jausdamasis nepripažintu genijumi, netyčia
susipažįsta su tuo rubuiliu...
- Be epitetų, prašau.
- Na... Na ir viskas. Sumąstė ėjimą
arkliuku – sužinojęs, kad "mobilka", o, tiksliau, jos atmintukas ieškomas,
sugalvojo avantiūrą: nusavinti nuotraukas ir mane pakišti po presu, - mintyse
šyptelėjau iš savo nekalto pokšto sukeisti numerius: pasirodė, kad ikonėlė iš
tos anos mašinytės, kurios šeimininkas jau gerą pusmetį sėdi ne tai Londone, ne
tai Dubline. Nors į mano "culigankę", vis tiek nebūtų įsibrovęs.
- Kodėl tave?
- Du zuikiai...
- Supratau, tęsk.
- Galėsi pasitikslinti, bet galiu
dantį duoti, kad jo planas buvo narpliojant žmogžudystę, „staiga“ padaryti
sensacingą atradimą – Žmones valdo nežmogiai! Iškiltų nykus vaizdelis, kas iš
tikro valdo pasaulį, kad žmonės tik mėsa, suokalbių teorija ir bla-bla-bla...
Čia dar išlystų slaptos brolijos, ložės, zombiai, vampyrai... Gal net prisikastų
iki pogrindinių nelabųjų bankų...
- Idiotas.
- Frikas...
- Ė! Bosas! – staiga prabilo pusiau
pasukęs galvą kampuotas vaškinės odos žmogėnas vairuotojas ir stuktelėjo sau
per ausį, kur buvo įkištas apsauginių ausinukas ir „portugališkai“ tęsė: – Alfkos
akadiemiko, nacher, tormazo, rabatiagos žertvą pračmokino...
- Kur?
Ambalas vairuotojas sumurmėjo sau
prie nosies ir vėl pasisuko.
- Prie Regirtos, blien... į
Lentvarį. Ten, kaip blia žmūras nusės kokion pirdolėn, tai ir neišduchinsi...
- Užčiaupk srėbtuvę.
- A?
- Chlebalo užspausak, a! - pasakiau greit rinkdamas numerį.
- Ė! Bosas! Čia naajezdas, a ką?...
- Žiūrėk į kelią, - ramiai ištarė
Batoras ir klausiamai savo raudonomis akimis sužiuro į mane, o vairuotojas
suspaudęs lūpas įsispitrijo į priekį ir pasuko per Savanorių žiedą link
Gariūnų.
- Kavaleriją iškviesiu... –
paaiškinau pridėdamas „mobilką“ prie ausies.
Gana ilgai buvo tik šaukimas ir
niekas neatsiliepė.
- Nu i ko? – pasigirdo linksmas
vieno iš slibinų balsas, o fone girdėjosi tranki metalinė muzika. Ūžia
vaikinai. Aiškiai neturi ką veikt.
- Eskorto vienam blogam bičui
reikia. Pro jus turi pračiuožt. Strytas su raudonu baku.
- Tai neseniai prazvimbė. Vos
Močios neužkabino. O mums tai kas?
- Giminaičiai verkia.
- Aaa... giminaičiai... Žinom, mes
tuos giminaičius...
- Lordas skolingas nelieka... –
pamačiau kaip Batoras suraukė nosį.
- Tai Lordas irgi ne geriukas.
- Bet savas...
- Nu jo... pize, koks savas...
- Ta prasme, kad vieno kraujo...
- Supratau, blyn... Okei... – ir
jau ne man, o garažiuke esantiems sušuko: - Ei, vyrai-bobos ant arklių...
Telefonas atsijungė.
- Manykit, kad jis jūsų. Ambalas
žino kur vairuot?
- Obyžaješ! – pasigirdo iš priekio.
Lordas išsitraukė piniginę.
Susimąstęs pastukseno ja sau per kelį, po to atidarė ir ištraukę blankią banko
kortelę ištiesė man:
- Piną sakyt?
Paėmiau vėsų plastiko gabalėlį ir
užsimerkęs pavedžiojau kita ranka virš jo:
- Trylika-trylika? Kodėl manęs tai
nestebina? - šyptelėjau.
XI.
Už tilto per Vokę, siauram keliuke, garsiai
papsinčių juodų, melsvų, pagražintų įvairiais nikeliais čioperių užspaustas
strytas raudonu baku ir jo savininkas su raudonu britvininko komibenzonu atrodė
kaip žuvelė tinkle. Spurdėjo, kretėjo, bandė sukioti priekinį ratą, bandyti
laužti „gazą“.
Ambalas lėtai išlindo iš
automobilio ir linguodamas kaip anabolikų prisipompavęs kačiokas nuėjo link
„smagiosios“ kompanijos.
- Ar žinai, kad galėtum tapti geru
donoru?
Išgirdęs tokį akibrokštų klausimą
net išsižiojau:
- Ta prasme?
- Uždaryti kur ir gręžti. Amžinasis
bankas. Kraujo bankas, - vampyro šypsena atrodė nemaloniai, bet ne agresyviai.
- A! Šiais laikais? Nonsensas.
- Nesakyk, nesakyk... – lėtai
palingavo galvą Batoras.
Mintyse atsidusau. Suuodė taip mano
kruopščiai slepiamą kraujo paslaptį. Velnias. Net nebandysiu spėt... Vampyrai
geri telepatai, o ekstazėje besilydanti mergelė jiems tiesiog net ne knyga,
kurią reikia atversti, o paprasčiausias kokteilis, kurį tereikia maktelti.
Jokie blokai nepadės.
- Ką tu tuo nori pasakyti?
- Laikai keičiasi.
- Na, tai mes žinom, - linktelėjau.
- Ne tai ką turi galvoje, - Lordas
atsainiai mostelėjo ranka tarsi gidas aiškintų apie mus supantį pasaulį. -
Atmosferoje kažkas krebžda. Kol kas nieko konkretaus. Tai tik nuojauta. O mūsų
nuojauta žinai kokia?
Aš linktelėjau galva. Taip –
kraujasiurbių lizdų baronų nuojauta globaliems dalykams – tai kažkas
neįtikėtina.
Lordas spragtelėjo dviem pirštais
ir "merso" galinės durelės atsišovė. Supratau, kad kalba baigta ir linktelėjęs
išlipau lauk į kaitrą, saulę ir mus supantį tikrąjį gyvenimą.
Ambalas persimetęs per petį
suglebusį friką žurnalistą, grįžinėjo atgal. Prie stryto jau kuitėsi kažkas iš
naujokų. Šūdas, ne mocas, bet detalėm sueis – buvusiam savininkui jis vis tiek
jau nebereikalingas.
Mane pasitiko ramūs, rimti,
besišypsantys snukiai. Su artimiausiu susidaužėm rankom...
Oooooo! Bronelė! Išsišiepiau kaip
alkana šlepetė. Tuo tarpu mergina atvėrė šalmo antveidį, iš po kurio pasirodė
tiesi nordiška nosis ir gerai variu miešto aukso spalvos garbanos. Mažu kampu
pasukto veido išraiškos nesimatė, bet ji tiesiog aklai užkišusi ranką sau už
nugaros sugraibė kvailą halfą – kažką tarpinio tarp germaniško ir džoko šalmo
ir tiesiog sviedė jį manęs link per petį ir kviesdama suktelėjo "gazą". "Mocas"
suriaumojo, o aš nepasišiukšlinęs šalmą tiesiog pagavau ore ir net nesustodamas,
lydymas juoko ir pritarimo šūksnių, užsimaukšlinau ant galvos, peržergiau Bronelės
plieninio žirgo keleivio balną, pasisveikindamas stuktelėjau savo šalmu į jos.
Viena ranka įsikibau į nugaros atramėlę, o kita apkabinau liauną valkirijos
liemenį. Per baikerio odinį švarką tiesiog pajutau jos tamprius iškilumus ir
patenkintas net sumurkiau...
- Vaikigaliai, - sumurmėjo Lordas
ir susiraukė pajutęs mašinos sulingavimą ir dusliai uždaromos bagažinės, kur
buvo įmestas suraitytas frikas, garsą.
XII.
Jums teko matyti, kaip sekretorė
krauna šefui malkų? Tai yra - jį bara, švelniai tariant. Vaizdelis blogesnis nei
mamytės šūkaliojimai pamačius pirmą kartą išgėrusį sūnelį...
- Taip juk negalima su klientais! –
auklėjo mane Auksė. – šitaip visus klientus išbaidysim! Vieną užsakymą
praradom, du pavyko atidėti, o kiek avarinių atrakinimų...
- Na, ir? – nutaisiau naivias
akytes.
- Ir dar vokų atplėšimą
savivaldybėje praleidom...
- Negi išlošėm? – leptelėjau.
- Aišku, kad ne! Su tokiu šefu,
kuris po trijų dingimo dienų grįžta smirdantis daugiau nei bravoro bačka...
- O tu žinai, kaip smirda bravoro
bačka? – leptelėjau ant savo galvos.
- Aš žinau, kaip atrodydavo
mano pagiringas tėvas...
- Oj, kaip aš pavydžiu tavo
būsimajam...
Mintyse jau vos galėjau sulaikyti
juoko ašaras, o mergina įsijautusi, visu rimtumu, „varė“ toliau:
- Net pirmam kurse, pirmam
semistre, fuksams aiškina pirmąjį marketingo dėsnį: KLIENTAS yra verslo variklis!
- Tai jau tu viską moki...
- Gal baigsi?! Aš čia dirbu, plušu,
užsakymus bandau išsaugoti, o tau tik juokas galvoje.
Pažiūrėjus į jos sutvarkytus nagučius,
nepriekaištingą alia „naturel“ makiažą ir piktai surauktą nosytę, man jau
ašaros ėmė semti akis:
- Na, o kas tau darbo? Aš gi čia
šefas...
- Jei bankrutuosi, kas man
atlyginimą mokės?! Bent jau kol baigsiu mokslus...
- Tai gal man biznį ant tavęs perrašyti?
- Ką?
Viskas, tas paskutinis „ką“, mane pribaigė. Ašara ištryško ir
jau nebesusilaikydamas ėmiau kvatotis. Iš pradžių tyliai, o po to garsiai ir
nuoširdžiai...
Auksės šypt, šypt ir jau pati ėmė
krizenti...
- Štai, imk, - pagaliau suradau
jėgų susitramdyti ir nusišluostyti akis.
- Kas čia?
- Ką nematai? Banko kortelė. Pinas
trylika trylika. Išsimokėk atlyginimą. Tik be fanatizmo. Aišku? Ir pakeisk tą
kvailą piną... – šelmiškai mirktelėjau viena akim pasimetusiai, išsižiojusiai
ir sustingusiai merginai.
O vis tik - daili mergiščia. Taip.
Na, o kaip gi kitaip? Mano kraujas! Ir nesvarbu, kad tik kokia tūkstantoji
dalelytė...
Svajodamas tik apie dušą ir miegą,
nukėblinau koridoriumi...
A! Dar ta prakeiktoji kodinė spyna!
Būtinai reikės nulaužti jos kodą, o tai gamintojai per daug jau mandrūs
darosi...
_________________